Distribucijos sutartis, jos esmė ir praktiniai ypatumai, patarimai verslininkams

Šia publikacija yra pradedamas trijų straipsnių ciklas, kurio tikslas – supažindinti verslininkus su visomis trejomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sutartimis, suteikiančiomis išimtines teises. Šios sutartys yra distribucijos sutartis, frančizės sutartis ir faktoringo sutartis. Šis straipsnis bus skirtas apibudinti distribucijos sutarties esmę, įvardinti šios sutarties rūšis bei esminius aspektus, o taip pat pateikti praktinių patarimų verslininkams, kurie sudarė ar ateityje ketina sudaryti distribucijos sutartis su savo verslo partneriais.

Distribucijos sutarties esmė:

Kaip jau minėta, distribucijos sutartis yra viena iš Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytų sutarčių, kuri šios sutarties šalims numato tam tikrų išimtinių teisių. Būtent šios distribucijos sutartimi suteikiamos išimtinės teisės leidžia atskirti distribucijos sutartį nuo pakankamai giminingos jai sutarties, t.y. didmeninio pirkimo – pardavimo sutarties.

Verslo požiūriu, distribucijos sutartis tarp jos šalių yra sudaroma tuomet, kai prekių gamintojas arba asmuo, kuris perparduoda savo prekes, neturi sukūręs arba išplėtojęs jam priklausančio prekių platinimo tinklo, kuris leistų jo gaminamas arba perparduodamas prekes pateikti galutiniams vartotojams. Tokiu būdu gamintojas (tiekėjas) sudaro sutartį su distributoriumi, kuris įsipareigoja savomis lėšomis ir savo rizika nuolatos pirkti prekes iš gamintojo, o gamintojas savo ruožtu gali įsipareigoti suteikti distributoriui tam tikrų išimtinių teisių.

Distribucijos sutarčių rūšys:

Distribucijos rūšių yra dvi, t.y. išimtinė distribucijos sutartis ir pasirinktinė distribucijos sutartis.  Išimtine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų kategorijai (CK 6.800 str. 2 d.). Kaip matome iš pateikto civilinio kodekso apibrėžimo, išimtinės distribucijos sutartis yra siejama su dvejomis alternatyviomis sąlygomis: t. y. arba su išimtinai tam tikram distributoriui priskirta teritorija, arba su išimtinai tam tikram distributoriui priskirta pirkėjų kategorija. Išimtinės distribucijos sutartys praktikoje dažniausiai būna sudaromos tuomet, kai yra platinamos pakankamai brangios ir dėl to sunkiau realizuojamos prekės, taip pat, kai distributorius patiria didelius kaštus, susijusius su pasirinktos prekės platinimu (pvz. reikalingi aukštos kvalifikacijos distributoriaus darbuotojai).

Išimtinės distribucijos sutartimi distributoriui gali būti teisiškai uždrausta ieškoti klientų ar reklamuoti produktus kitose, nei jam paskirta, teritorijose, taip pat gali būti draudžiama gaminti ar platinti konkuruojančius produktus.[1] Šios išimtinės distribucijos sąlygos būna skirtos apsaugoti gamintojo (tiekėjo) interesus, kad distributorius, visų pirma, nesusiaurintų rinkos gamintojo (tiekėjo) prekėms platindamas konkuruojančius produktus, o tuo pačiu ir apsaugoti kitose teritorijose veikiančių to paties gamintojo distributorių interesus.

Išimtinės distribucijos sutartis dažniausiai būna sudaromos labai ilgam terminui (pvz. 10 metų). Šiuo atveju teigtina, kad toks ilgas distribucijos sutarties terminas yra numatomas labiau distributoriaus naudai ir interesais, kadangi distributorius, platindamas gamintojo prekes, gali patirti labai daug išlaidų į šių prekių reklamą, populiarinimą, platinimo kanalų sukūrimą, vartotojų pritraukimą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, kt., todėl distributoriui turi būti suteikiama teisė platinti gamintojo produktus ilgesnį laiką, kad šios investicijos atsipirktų.

Pasirinktinės distribucijos sutartis: Pasirinktine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti skirtas perparduoti prekes tik tam tikriems distributoriams, kurie atitinka gamintojo (tiekėjo) nustatytus techninius, kvalifikacinius ir kitokius kriterijus (CK 6.800 str. 3 d.). Šios distribucijos rūšies skirtumas nuo išimtinės distribucijos sutarties yra tas, kad šia sutartimi nėra numatoma jokia išimtinė tam tikros prekės platinimo teritorija ar klientų kategorija. Pagrindinė priežastis, lemianti šios distribucijos rūšies pasirinkimą yra ta, kad gamintojas (tiekėjas) būtų užtikrintas, kad distributoriai, platinantys jo prekes, atitiks tam tikrus nustatytus reikalavimus ar standartus. Kriterijai, kuriais remiantis yra pasirenkami distributoriui, yra paliekami tiekėjo ar gamintojo prerogatyvai. Vienas pagrindinių reikalavimų, keliamų tiekėjams ar gamintojams dėl distributorių pasirinkimo, yra tas, kad tiekėjas ar gamintojas distributorius savo prekėms platinti turi pasirinkti naudodamasis objektyviais kokybės kriterijais (pvz. personalo apmokymo lygis). Gamintojas ar tiekėjas negali diskriminuoti distributorių ar nustatyti nesąžiningus reikalavimus distributorių atrankai.[2]

Patarimai verslininkams, praktikoje pasitaikančios problemos ir jų sprendimo būdai:

Verslininkai, kurie ketina sudaryti distribucijos sutartis, pirmiausiai turėtų apsvarstyti, kurią iš įvardintų distribucijos sutarčių (išimtinę ar pasirinktinę) jiems reikėtų sudaryti. Pažymėtina, kad, nors išimtinės distribucijos sutartis distributoriui suteikia daugiau teisių ir garantijų, ji dažniausiai bus taip pat kur kas labiau saistanti bei ribojanti distributorių, nei pasirinktinės distribucijos sutartis. Dėl šios priežasties verslininkai turėtų gerai apsvarstyti, ar jiems reikia konkrečių garantijų dėl išimtinumo tam tikroje teritorijoje ar tam tikroje klientų kategorijoje, tačiau tuo pačiu įsipareigoti neplatinti jokių su gamintojo prekėmis konkuruojančių gaminių, gaminius platinti tik tam tikroje nustatytoje teritorijoje, taip pat nesiimti jokių kitų konkurencinių veiksmų prieš kitus to paties gamintojo distributorius.

Dar viena praktinė problema yra susijusi su išimtinės distribucijos sutartimi. Kaip jau minėta, išimtinės distribucijos sutartys dažniausiai būna sudaromos labai ilgam laikui. Nepaisant to, kad toks ilgas terminas, kaip jau minėta, iš dalies gali būti laikomas kaip saugantis distributoriaus interesus, kita vertus, tokio ilgo termino buvimas yra susijęs ir su tam tikrais papildomais rizikos veiksniais. Jei distributorius dėl pablogėjusios finansinės padėties ar pasikeitusių veiklos planų nebegalėtų ar nebenorėtų vykdyti savo pagal išimtinės distribucijos sutartį prisiimtų įsipareigojimų gamintojui (ar tiekėjui), jam gali tekti atlyginti visus gamintojo patiriamus nuostolius už visą ilgą periodą. Taigi, išimtinės distribucijos sutartis visuomet yra susijusi su labai didele distributoriaus prisiimama rizika.

Dar viena, praktikoje dažnai pasitaikanti problema, kuomet distributoriaus, turinčio išimtinės distribucijos sutartį tam tikroje teritorijoje, joje to paties gamintojo ar tiekėjo prekes pradeda platinti kitas verslininkas. Taip praktikoje nutinka pakankamai dažnai. Tokiu atveju distributorius, turintis išimtinę distribucijos sutartį tam tikroje teritorijoje, turi iš esmės kelius savo teisių gynimo variantus. Jei distributoriaus išimtinės distribucijos sutartis yra pažeidžiama su gamintojo (tiekėjo) žinia, distributorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti nuostolių atlyginimo iš gamintojo (tiekėjo). Šiuo atveju nuostoliai pasireikštų negautų pajamų pavidalu. Kita vertus, jei konkuruojantis verslininkas prekes distributoriaus teritorijoje platino be gamintojo (tiekėjo) žinios, tuomet šiuos nuostolius turėtų jau atlyginti pats verslininkas.

Praktikoje taip pat gali pasitaikyti probleminių atvejų dėl vienašališko distribucijos sutarties nutraukimo tuomet, kai distributorius nebeatitinka tam tikrų, gamintojo ar tiekėjo nustatytų reikalavimų (toks atvejis įmanomas tiek išimtinės, tiek pasirinktinės distribucijos atveju). Problemos gali kilti ir tuomet, kai gamintojas (tiekėjas) nebevykdo ar netinkamai vykdo savo pagal distribucijos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Praktikoje galimi taip pat ir kiti probleminiai atvejai, susiję tiek su distribucijos sutarties sudarymu, tiek su jos vykdymu, tačiau tokius probleminius atvejus jau reikėtų analizuoti ir vertinti individualiai.

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.