Šviesiam fonui

Draudimas manipuliuoti rinka prekiaujant akcijomis. Probleminiai aspektai, susiję su manipuliavimo rinka teisiniu reglamentavimu (Ištrauka iš Dominyko Vanharos monografijos “Viešoji prekyba akcijomis. Teisinio reglamentavimo ypatumai ir problemos”)

Draudimas manipuliuoti rinka

Manipuliavimo rinka atvejai yra vienos iš reikšmingiausių problemų, kylančių ar galinčių kilti viešojoje akcijų prekyboje. Manipuliavimas rinka gali pažeisti sąžiningų investuotojų interesus, sumenkinti jų pasitikėjimą akcijų rinka, leisti nesąžiningiems investuotojams ar spekuliantams nepagrįstai praturtėti sąžiningų investuotojų sąskaita, taip pat manipuliavimas gali iškreipti ir pačią rinką bei sukelti kur kas rimtesnių, mažai prognozuojamų padarinių, tokių kaip finansų krizės.

Pažymėtina, kad draudimas manipuliuoti rinka pasaulinėje teisinėje praktikoje atsirado sąlyginai nesenai. Pirmasis bandymas teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią galimiems manipuliavimo rinka atvejams buvo 1934 JAV Senato priimtas Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas[1], kuris buvo priimtas besibaigiant 1929-1933 Didžiajai ekonominei depresijai. Šiuo įstatymu buvo stengtasi užkirsti kelią nesąžiningiems investuotojams, dirbtinai pakelti savo turimų finansinių aktyvų kaina, o po to juos greitai parduoti, iki jų kaina vėl nenukrito.[2]

Europos Sąjungos lygmeniu manipuliavimo rinka klausimas šiuo metu yra reglamentuojamas 2003 m. priimta direktyva dėl prekybos vertybiniais popieriais pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka), taip pat vėlesnėmis direktyvomis, iš dalies keičiančiomis šią direktyvą. Šios direktyvos 1(2) straipsnis apibrėžia galimus manipuliavimo rinka atvejus. Pirmasis iš direktyvos įvardintų manipuliavimo rinka atvejų apima taip vadinamą piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, kuomet vienas ar keli tarpusavyje bendradarbiaujantys asmenys užtikrina vienos ar kelių finansinių priemonių nebūdingą ar dirbtinę kainą.[3] Šis manipuliavimo rinka atvejis pasireiškia tuomet, kai asmuo ar keli asmenys, pasinaudoję savo turimais finansiniais resursais, padėtimi, atlieka veiksmus, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai yra dirbtinai užfiksuojama, sumažinama arba padidinama tam tikros įmonės akcijos kaina.[4] Šiame skirsnyje minimos direktyvos 1(2) punktas taip pat pateikia kitus galimus manipuliavimo rinka atvejus, t.y. sandoriai, kurie suteikia arba gali suteikti neteisingų ar klaidinančių faktų apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą. Šiuo punktu pirmiausia turėta galvoje akcijų pirkimą ar pardavimą prekybos sesijos pabaigoje, siekiant suklaidinti investuotojus, kurie savo veiksmus grindžia uždarymo kursu.[5] Kitas direktyvos pateikiamas manipuliavimo rinka atvejis yra atsitiktinai ar nuolat per bet kurias žiniasklaidos priemones reiškimas nuomonės apie tam tikras akcijas ar jas išleidusį emitentą, prieš tai įgijus atitinkamą padėtį tos finansinės priemonės atžvilgiu, pavyzdžiui, įsigijus tos įmonės akcijų ar kaip tik priešingai, jas pardavus. Ši taisyklė pirmą kartą buvo užfiksuota JAV įstatymuose, kuomet 1942 m. buvo nustatyta, kad vienos įmonės prezidentas labai pigiai iš kitų akcininkų supirkinėdavo jų turimas bendrovės akcijas, melagingai juos įtikindamas apie šios įmonės itin prastą finansinę padėtį. Įdomu tai, kad, kadangi tuometiniai JAV įstatymai to daryti nedraudė, šios įmonės prezidentas nesusilaukė jokios atsakomybės.[6] Autorius norėtų atkreipti įstatymų leidėjo dėmesį į tai, kad šis minimos direktyvos įvardijamas kaip manipuliavimo rinka atvejis savaime suponuoja vieną problemą, kuri neabejotinai gali kilti praktikoje. Atkreiptinas dėmesys, kad direktyvoje yra įtvirtinta, jog manipuliavimo rinka atvejis galimas tik tuomet, kuomet atsitiktinai ar nuolat per bet kurias žiniasklaidos priemones reiškimas nuomonės apie tam tikras akcijas ar jas išleidusį emitentą. Šios monografijos autoriui kyla pagrįstas klausimas, o kaip būtų tuomet, jei asmuo reikštų nuomonę apie tam tikras akcijas ar jas išleidusį emitentą ne per žiniasklaidos priemones, o pavyzdžiui tiesiogiai kitiems asmenims, taip nepagrįstai įtikindamas juos pirkti ar parduoti akcijas? Manytina, kad tokiais atvejais asmuo nepagrįstai išvengtų atsakomybės už manipuliavimą rinka.

Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 63 str. 1 d. nustatyta, kad visiems asmenims yra draudžiama: 1) sudaryti sandorius ar duoti pavedimus pirkti ar parduoti, jei tai sudaro ar gali sudaryti tikrovės neatitinkantį ar klaidinantį įspūdį apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą arba jei taip asmuo ar kartu veikiantys asmenys palaiko neįprastą ar dirbtinę vienos ar keleto finansinių priemonių kainą. Šiame punkte nurodytas draudimas netaikomas, jei sandorį sudaręs ar pavedimą davęs asmuo įrodo, kad jis turi teisėtą pagrindą taip elgtis ir kad atitinkami sandoriai ar pavedimai atitinka įprastą reguliuojamos rinkos praktiką, patvirtintą priežiūros institucijos; 2) sudaryti sandorius ar duoti pavedimus pasitelkus fiktyvias priemones ar kitokios apgaulės ar gudravimo būdu; 3) skleisti per visuomenės informavimo priemones (įskaitant internetą) ar kitais būdais informaciją (įskaitant gandų ir neteisingų ar klaidinančių naujienų skleidimą), kuri sudaro ar gali sudaryti tikrovės neatitinkantį ar klaidinantį įspūdį apie finansines priemones, jei tai padaręs asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad informacija neatitiko tikrovės ar buvo klaidinanti. Jeigu tokią informaciją atskleidžia profesinę veiklą vykdantys žurnalistai, tokia veika turi būti vertinama atsižvelgiant į jų veiklą reguliuojančias teisės normas, išskyrus atvejus, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai gauna asmeninės naudos ar pajamų iš tokios informacijos atskleidimo. Kaip matyti iš šios teisės nuostatos, Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymas nustato tris galimo manipuliavimo rinka atvejus, t.y. kuomet yra sudaromi sandoriai, kurie sudaro klaidingą įspūdį apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą, taip pat kuomet yra sudaromi sandoriai pasitelkus fiktyvias priemones arba apgaules būdus, taip pat, kuomet yra skleidžiama per visuomenės informavimo priemones informacija, kuri gali sudaryti arba sudaro klaidinantį įspūdį apie finansines priemones. Vadovaujantis teismų praktikos išaiškinimu dėl manipuliavimo rinka apibrėžimo, draudimo manipuliuoti rinka nėra laikomasi, jei sudarant sandorius ar duodant pavedimus pirkti ar parduoti, susidaro ar gali susidaryti tikrovės neatitinkantis ar klaidinantis įspūdis apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą, taip pat, jei taip asmuo ar kartu veikiantys asmenys palaiko neįprastą ar dirbtinę vienos ar keleto finansinių priemonių kainą. Pakanka nustatyti bent vieną iš paminėtų faktinių aplinkybių (sandorių metu susidaro ar gali susidaryti tikrovės neatitinkantis ar klaidinantis įspūdis apie finansinių priemonių pasiūlą, paklausą ar kainą arba jei sandorių metu palaikoma neįprasta ar dirbtinė vienos ar keleto finansinių priemonių kaina), kad būtų galima konstatuoti manipuliavimo rinka faktą.[7]

Taigi, kaip jau buvo minėta šiame skyriuje, autoriaus nuomone, pakankamai didelę problemą konstatuoja teisinio reglamentavimo spraga, kuomet asmenims, ne per žiniasklaidos priemones skleidžiant tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovę, kurios akcijomis yra prekiaujama viešai, tokiam asmeniui gali pavykti išvengti atsakomybės už manipuliavimą rinka. Kadangi tai, be abejonės, nėra vienintelis nagrinėjamo instituto probleminis aspektas, kitos nagrinėjamo instituto problemos bus apžvelgiamos kitame skyriuje.

Probleminiai aspektai, susiję su manipuliavimo rinka teisiniu reglamentavimu

Akcentuotina, kad viena iš didžiausių problemų, kurios gali kilti įstatymų leidėjui, siekiančiam uždrausti visus manipuliavimo rinka atvejus, yra ta, kad negalima nubrėžti aiškios linijos tarp manipuliavimo rinka atvejų ir teisėtų prekybos akcijomis būdų.[8] Praktikoje dažnai įvardijamas kaip vienas iš pavyzdžių, kuomet nėra lengva nuspręsti, ar toks investuotojo elgesys yra teisėta prekybinė veikla, ar jau manipuliavimas rinka, yra tuomet, kai investuotojas ar spekuliantas, vienas paskui kitą sekančiais veiksmais, per skirtingus prekybos tarpininkus vienu metu ir perka, ir parduoda tos pačios įmonės akcijas.[9] Autoriaus nuomone, tokie asmens ar asmenų veiksmai, kuriuos atliekant yra imituojama aktyvesnė prekyba tam tikro emitento akcijomis, ypač, jei tos akcijos yra nelikvidžios ir jomis jokia aktyvesnė prekyba biržoje nevyksta arba beveik nevyksta, neabejotinai gali suklaidinti kitus investuotojus dėl prekybos šiomis akcijomis aktyvumo, dėl egzistuojančios šios akcijos paklausos ar pasiūlos. Toks investuotojo elgesys akcijų biržoje turėtų būti neginčijamai pripažįstamas kaip manipuliavimas rinka, jei tokie veiksmai atliekami nelikvidžioje rinkoje, t.y. be investuotojo atliekamų tam tikros akcijos pirkimo ir pardavimo veiksmų jokia aktyvesnė prekyba šiomis akcijomis nevyksta, ypač, jei investuotojas, taip prekiaudamas pats su savimi, dar kelia arba priešingai, sumažina šios įmonės akcijų kainą.

Jungtinės Karalystės teismų praktikoje yra užfiksuota įdomi nuostata, įtvirtinantį ne tik konkretaus asmens, atliekančio manipuliavimo rinka veiksmus, tačiau taip pat ir finansų tarpininko atsakomybę už manipuliavimą rinka. Jei finansų tarpininkas, vykdydamas iš kliento gautą pavedimą, žinojo ar bent jau turėjo suprasti, kad klientas tikriausiai atlieka manipuliavimo rinka veiksmus, tačiau kliento pavedimą vis tiek atliko, tokiu atveju draudimas manipuliuoti rinka užtraukia atsakomybę ir finansų tarpininkui.[10] Pritariant šiai teismo pozicijai, vis dėlto norėtųsi akcentuoti, kad praktikoje ko gero būtų sunku įvardinti visus atvejus, kuomet būtų konstatuojama, jog finansų tarpininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad kliento pavedimas yra teikiamas siekiant manipuliuoti rinka. Be to, norėtųsi pažymėti, kad šiais laikais dauguma pavedimų pirkti ar parduoti akcijas yra teikiama ne finansų tarpininkui (makleriui) tiesiogiai, o pasinaudojant elektroninių priemonių prekybos biržoje pagalba, teikiant pavedimus internetu, todėl praktikoje galėtų kilti nemažai keblumų išsiaiškinant, ar kliento pavedimas, duotas internetu dėl tam tikro emitento akcijų pirkimo ar pardavimo, kuris buvo įvykdytas, užtraukia finansų tarpininkui atsakomybę. Tačiau, nepaisant šios išsakytos kritikos, autorius labai teigiamai vertina tokį Jungtinės Karalystės teismo sprendimą, tačiau, siūlytina įstatymų leidėjui apibrėžti konkrečias aplinkybes, kurioms esant finansų tarpininkas būtų traukiamas atsakomybėn už įvykdytą kliento pavedimą, kuriuo buvo siekiama manipuliuoti rinka. Taip pat pažymėtina, kad panaši nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo 62 str. 6 d., kuri numato pareigą finansų maklerio įmonei, tarpininkaujančiai sudarant sandorį ir pagrįstai įtardama, kad atliekami bet kurie piktnaudžiavimo rinka atvejai, privalo pranešti Vertybinių popierių komisijai. Vėlgi, autoriaus nuomone, problemos šiuo atveju išlieka tos pačios, t.y. yra itin sunku nustatyti, kuomet finansų maklerio įmonė galėjo numanyti, kad atliekami minėti piktnaudžiavimo rinka veiksmai, nėra ir įvardinta konkrečių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų konstatuota, kad finansų maklerio įmonė turėjo ar galėjo numatyti, kad atliekami piktnaudžiavimo rinka atvejai.

Svarbu pažymėti ir tai, kad jau Lietuvos teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, kad dėl manipuliavimo rinka veiksmų suklaidintų investuotojų nenustatymas nėra ta aplinkybė, kuri leistų konstatuoti, kad sandoris, kuris sudarė ar galėjo sudaryti tikrovės neatitinkantį įspūdį apie finansinės priemonės pasiūlą, paklausą ar jos kainą, yra teisėtas.[11] Autorius būtų linkęs pritarti šiai nuostatai, kadangi, būtinumas identifikuoti nukentėjusiuosius dėl manipuliavimo rinka neretai ne tik apsunkintų tyrimą dėl manipuliavimo rinka, tačiau tam tikrais atvejais padarytų jį praktiškai neįmanomu.

Atsižvelgiant į šiame skyriuje aptartas aplinkybes, autorius daro pagrįstą išvadą, kad manipuliavimo rinka užkirtimas yra vienas esminių ir svarbiausių akcijų prekybos reguliuojamoje rinkoje tikslų. Autoriaus nuomone, manipuliavimo rinka atvejai daro esminę žalą šio magistro darbo objektui, o konkrečiai smukdo investuotojų pasitikėjimą rinka, iškreipia akcijų viešąją apyvartą, taip pat gali sudaryti nesąžiningiems asmenims nepagrįstai praturtėti, o kiti investuotojai dėl tokių veiksmų gali patirti didelius nuostolius. Vis dėlto, nepaisant užkirtimo manipuliavimo rinka atvejams reikšmės, akivaizdu, kad dabartiniame teisiniame reglamentavime yra palikta tam tikrų spragų ar neaiškumų, kurie buvo įvardinti šiame skyriuje. Autorius siūlytų įstatymų leidėjui šias spragas ištaisyti, nurodant, kad manipuliavimas rinka apimtu ne tik tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimą apie emitentą per žiniasklaidos priemones, tačiau ir kitais būdais. Įstatymų leidėjui taip pat derėtų numatyti baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant finansų maklerio įmonė privalėtų numatyti piktnaudžiavimo rinka atvejį bei privalėtų apie jį pranešti Vertybinių popierių komisijai.


[1] Securities Exchange Act of 1934. Prieiga per internetą adresu: http://www.sec.gov/about/laws/sea34.pdf;

[2] RATNER, David L. „Securities Regulation“ fourth edition. 1992, s.l., West Publishing Co. Psl. 128-129.

[3] 2003 m. sausio 28 d. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka)

[4] ANDENAS, Mads; WOOLRIDGE Franch: European comparative company law“. 2009 m. s.l., Cambridge university press.Psl. 525.

[5] 2003 m. sausio 28 d. EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka direktyva).

[6] RATNER, David L. „Securities Regulation“ fourth edition. 1992, s.l., West Publishing Co. Psl. 136.

[7]2009 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis administracinėje bylojeA556 – 1035/2009.

[8] RATNER, David L. „Securities Regulation“ fourth edition. 1992, s.l., West Publishing Co. Psl. 136.

[9] Ibid. psl. 129.

[10] 2006 m. gegužės 11 d. Jungtinės Karalystės Finansinių paslaugų ir rinkos tribunolo sprendimas byloje Nr. UKFSM FSM037, JAMES PARKER v THE FINANCIAL SERVICES AUTHORITY.

[11] 2009 m. spalio 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr.I-1896-789/2009.

——————————————

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.

0 atsakymai

Komentuoti

Dalyvaukite diskusijoje.
Laukiame Jūsų komentaro!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Galite pasinaudoti šiais HTML atributais: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>