Šviesiam fonui

Faktoringo sutartis. Būdas išspręsti atidėtų mokėjimų problemą

Šia publikacija yra tęsiamas įrašų ciklas apie verslo finansavimo sandorius. Šis straipsnis skirtas pakankamai populiariam ir verslui aktualiam finansavimo sandoriui – faktoringui. Faktoringo sutartis pakankamai efektyviai sprendžia net kelias verslui aktualias problemas, t.y. apyvartinių lėšų trūkumą, o taip pat neretai aktyvios konkurencijos sąlygotą būtinybę savo pirkėjams / klientams nustatyti kiek galima didesnius atsiskaitymo atidėjimus.

 Faktoringo sutarties esmė:

Remiantis Civilinio kodekso pateikiamu apibrėžimu, faktoringo sutartį būtų galima apibudinti kaip sutartį, pagal kurią finansuotojas (dar kitaip – faktorius) perduoda (arba įsipareigoja perduoti) klientui pinigus mainais už kliento piniginį reikalavimą, o klientas perleidžia ar įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą į skolininką, o taip pat įsipareigoja sumokėti finansuotojui atlyginimą. Praktikoje faktoringo sutartis yra vykdoma iš esmės taip: klientas, turėdamas piniginį reikalavimą į skolininką (tiek tokį, kurio mokėjimo terminas jau yra suėjęs, tiek būsimą reikalavimą), gali, nelaukdamas skolininko apmokėjimo, šį finansinį reikalavimą perleisti finansuotojui ir iš karto gauti sutartą dalį nuo skolininko ateityje mokėtinos pinigų sumos. Tuomet finansuotojas paprastai turi pranešti skolininkui apie tai, kad piniginį įsipareigojimą jis privalo įvykdyti tiesiogiai finansuotojui, o ne klientui. Kuomet skolininkas įvykdo savo prievolę finansuotojui, tuomet finansuotojas nuo skolininko sumokėtos sumos atsiskaičiuoja sau priklausančias palūkanas ir komisinius, o likusią dalį grąžina klientui.

Iš vienos pusės žvelgiant, kartais galima padaryti klaidą ir sutapatinti faktoringą su reikalavimo teisių perleidimu. Vis dėlto, faktoringas yra tikrai netapati ir kur kas sudėtingesnė paslauga, nei reikalavimo teisių perleidimas. Kaip yra išaiškinta Lietuvos teismų praktikoje, faktoringo sandoris apima daug sudėtingesnius santykius nei reikalavimo perleidimo sandoris. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pradinis kreditorius savo reikalavimo teisę perduoda kitam asmeniui – naujam kreditoriui, o pats nustoja būti prievolės šalimi. Reikalavimo perleidimu siekiama pakeisti pradinį kreditorių nauju kreditoriumi, t. y. vienos iš sandorio šalies (kreditoriaus) pakeitimas prievolėje, o faktoringo sutarties pagrindu klientas (sutartį pasirašęs asmuo) siekia gauti sutartyje numatyto dydžio pajamas (finansavimą) dar iki skolininko prievolės įvykdymo, užsitikrinti stabilius pinigų srautus (Vilniaus apygardos teismo  2013 m. sausio 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-23-577/2013). Taip pat paminėtina, kad, remiantis Finansų įstaigų įstatymu, faktoringas yra laikomas finansine paslauga, o konkrečiai – skolinimu.

Ekonominis faktoringo sutarties naudingumas klientui pasireiškia tuo, kad leidžia klientui ženkliai padidinti piniginių lėšų apyvartumą, kuomet dėl ekononominio būtinumo dažnai tenka savo kontrahentams numatyti pakankamai didelius sąskaitų faktūrų apmokėjimo atidėjimo terminus. Pasinaudojant faktoringo sutartimi, klientas gali atgauti didžiąją dalį pinigų už parduotas prekes, atliktus darbus ar suteiktas paslaugas ir nelaukiant momento, kol skolininkas apmokės jam išrašytas sąskaitas faktūras. Kita vertus, pasinaudodamas faktoringo institutu, verslininkas gali savo klientams (skolininkams) numatyti didesnius apmokėjimo atidėjimo terminus, tokiu būdu suteikdamas savo paties klientams (skolininkams) geresnes sąlygas ir įgauti pranašumą dažnai pakankamai nuožmioje konkurencinėje kovoje. Savo ruožtu, ekonominis faktoringo sutarties naudingumas finansuotojui (faktoriui) pasireiškia galimybe gauti palūkanas ir komisinius iš faktoringo finansavimo. Beje, faktoringas dažniausiai yra pakankamai brangi paslauga.

Faktoringo sutarčių rūšys:

Tiek teisės doktrinoje, tiek praktikoje yra išskiriamos kelios faktoringo sutarties rūšys, iš kurių kaip pagrindinės yra paminėtinos šios faktoringo rūšys: su regreso teise ar be regreso teisės. Skirtumai tarp faktoringo sutarties su regreso teise ir be regreso teisės yra pakankamai esminiai, todėl juos aprašysiu detaliau.

Faktoringo sutartis su regreso teise: pagal šią faktoringo sutarties rūšį klientas, perleidęs skolininko reikalavimą pagal faktoringo sutartį finansuotojui, atsako finansuotojui už tai, jei skolininkas su finansuotoju per nustatytą terminą neatsiskaitys. Tuomet pačiam klientui teks grąžinti finansuotojo jam sumokėtas sumas su palūkanomis. Ši faktoringo sutartis yra rizikingesnė klientui ir kur kas mažiau rizikinga finansuotojui, tačiau, savo ruožtu, dėl mažesnės finansuotojo prisiimamos rizikos faktoringas su regreso teise klientui yra kur pigesnis, nei be regreso teisės. Todėl kai verslininkas dirba su patikimais savo klientais, kurių mokumu bei gebėjimu vykdyti pinigines prievoles verslininkas neabejoja, darėtų rinktis būtent šią faktoringo sutarties rūšį, kadangi ji yra verslininkui pigesnė.

Faktoringo sutartis be regreso teisės: pagal šią faktoringo sutarties rūšį verslininkas, pagal faktoringo sutartį finansuotojui perleides reikalavimo teisę į skolininką, neatsako finansuotojui už tai, jei skolininkas su finansuotoju neatsiskaitytų. Taigi, finansuotojas pagal šią faktoringo sutartį prisiima visą kliento skolininko mokumo riziką. Būtent dėl kur kas didesnės finansuotojo prisiimamos rizikos nei pagal faktoringą su regreso teise, ši faktoringo sutartis yra ženkliai brangesnė. Todėl šią faktoringo sutartį verslininkams reikėtų rinktis tuomet, kai verslininkai nėra tikri dėl savo skolininkų mokumo. Vis dėlto, tuo pačiu reikėtų paminėti, kad finansuotojai turi iš esmės visas skolininkų duomenų bazes, priėjimą prie reikalingos informacijos, o taip pat išteklius bei pajėgumus, kad galėtų nustatyti bei įvertinti kliento skolininkų mokumą ir tą gali padaryti dažniausiai kur kas geriau už patį klientą, į kurio skolininką finansuotojas perima reikalavimus. Taigi, jeigu kliento skolininkas yra abejotino mokumo ar kitaip nepatikimas, finansuotojas arba paprasčiausiai atsisakys sudaryti faktoringo sutartį, arba ją sutiks sudaryti tik itin nepalankiomis klientui sąlygomis.

Praktikoje taip pat yra išskiriamos ir kitos faktoringo sutarties rūšys, tokios kaip faktoringo sutartys su pranešimu skolininkui apie perleistą reikalavimo teisę arba be pranešimo skolininkui, taip pat kitos faktoringo sutarties rūšys, kurios, savo ruožtu, nėra labai esminės, todėl jų atskirai neaptarinėsiu.

Praktikoje pasitaikančios problemos, taikant faktoringo sutarties institutą:

Pažymėtina, kad Lietuvos teismų praktika faktoringo instituto taikymo ir aiškinimo srityje dar nėra iki galo susiformavusi. Vis dėlto, iš jau dabar esančios teismų praktikos analizuojamu klausimu, o taip pat iš šio instituto praktinio taikymo galime išskirti tokias kiek dažniau praktikoje pasitaikančias problemas:

Skolininkas prievolę įvykdo tiesiogiai klientui, o ne finansuotojui: pabrėžtina, kad tokia problema gali pasitaikyti tik tuomet, kai faktoringo sutarties šalys yra pasirinkusios faktoringo sutarties rūšį su pranešimu skolininkui apie sudarytą faktoringo sutartį. Jei skolininkui nėra pranešta apie sudarytą faktoringo sutartį, o tuo pačiu ir apie būtinybę piniginę prievolę vykdyti ne tiesiogiai klientui, o finansuotojui, skolininkas piniginę prievolę įvykdys tiesiogiai klientui ir toks prievolės įvykdymas bus laikomas tinkamu. Vis dėlto, jei skolininkui yra pranešta apie faktoringo sutartį ir būtinybę piniginę skolą sumokėti tiesiogiai finansuotojui, skolininkas piniginę prievolę ir privalės įvykdyti finansuotojui. Priešingu atveju, jei skolininkas, kuriam buvo pranešta apie sudarytą faktoringo sutartį, prievolę vis tiek įvykdys tiesiogiai klientui, o ne finansuotojui, privalės šią prievolę dar kartą įvykdyti finansuotojui, o po to teismine tvarka reikalauti klientui sumokėtų lėšų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 07 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-59/2005) . Klausimas gali dar labiau komplikuotis, jei klientas, kuriam skolininkas be pagrindo buvo įvykdęs piniginę prievolę, taps nemokus ar bankrutuojantis. Dėl šios priežasties rekomenduotina skolininkams itin įdėmiai sekti bei reaguoti į bet kokius pranešimus iš savo kontrahentų dėl sudarytų faktoringo sutarčių.

Sąskaitos faktūros, dėl kurių buvo sudarytos faktoringo sutartys, dėl vienokios ar kitokios priežasties anuliuojamos: verslo praktikoje pakankamai dažnos situacijos, kuomet pardavus prekes, paslaugas ar darbus ir išrašius sąskaitas faktūras, jos gali dėl vienos ar kitokios priežasties būti anuliuotos. Pavyzdžiui, pirkėjui buvo parduotos nekokybiškos ar pirkimo – pardavimo sutarties nuostatų neatitinkančios prekės ir pirkėjas jas grąžina atgal pardavėjui, o pardavėjas, gavęs prekes atgal, anuliuoja pirkėjui išrašytą sąskaitą faktūrą. Vis dėlto, prekių kokybės trūkumai ar neatitikimai gali būti nustatyti ne iš karto, o per ilgesnį laiką, o per tą laiką pardavėjas jau gali būti spėjęs dėl parduotų prekių apmokėjimo sudaryti faktoringo sutartį su finansuotoju, o pastarasis pardavėjui jau būti išmokėjęs faktoringo avansą. Taigi, akivaizdu, kad anuliavus sąskaitas faktūras, apmokėjimo iš pirkėjo už prekes, kurios buvo grąžintos, tikrai negaus nei finansuotojas, nei prekių pardavėjas. Kokie veiksmai tokiu atveju? Tuomet pardavėjas (finansuotojo klientas) turėtų pagal faktoringo sutartį iš finansuotojo gautus pinigus (faktoringo avansą) grąžinti finansuotojui ir sumokėti palūkanas bei kitus mokėjimus pagal faktoringo sutartį. Vis dėlto, tokiu atveju rizikuoja ir finansuotojas, kadangi jo klientas, anuliavęs sąskaitas faktūras, dėl kurių buvo sudaryta faktoringo sutartis, vėliau pats gali tapti nemokus ar net bankrutuojantis, ir dėl to negrąžinti pinigų finansuotojui. Svarbi paminėti, kad finansuotojai tokį rizikos veiksnį bandydavo valdyti į faktoringo sutartis įtraukę nuostatą, draudžiančią klientams be atskiro finansuotojo sutikimo anuliuoti sąskaitas faktūras, dėl kurių buvo sudaryta faktoringo sutartis. Vis dėlto, teismų praktikoje buvo konstatuota, kad toks draudimas negali būti panaudotas prieš trečiąjį asmenį (kliento skolininką), todėl finansuotojas, kai klientas, pažeisdamas faktoringo sutartį, anuliavo skolininkui išrašytas sąskaitas faktūras, neturi teisės reikalauti apmokėjimo iš skolininko, kuriam šios sąskaitos faktūros buvo anuliuotos (žr. pvz.  2011 m. lapkričio 22 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civ. byloje Nr. 2-943-324/2011). Taigi, paminėtą rizikos veiksnį finansuotojai privalėtų įvertinti ir imtis kitų priemonių jį valdyti.

Skolininkas įskaito priešpriešinius savo ir kliento reikalavimus, dėl kurių buvo sudaryta faktoringo sutartis: pabrėžtina, kad Civilinis kodeksas leidžia skolininkui įskaityti savo ir kliento priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, net jei dėl kliento reikalavimo skolininkui buvo sudaryta faktoringo sutartis. Svarbu tik tai, kad skolininkas tokią teisę turėtų jau tuo metu, kai jam buvo pranešta apie faktoringo sutartį (CK 6.911 str. 1 d.). Tokiu atveju, kai skolininkas pritaiko įskaitymą, skolininko prievolė klientui pasibaigia (pasibaigia įskaitymu), todėl akivaizdu, kad tokios piniginės prievolės skolininkas tikrai nebevykdys. Dėl šios priežasties klientas turėtų grąžinti finansuotojui gautą faktoringo avansą ir sumokėti palūkanas. Kita vertus, skolininkas taip pat privalo įrodyti, kad įskaitymą atliko tinkamai, priešingu atveju finansuotojas turės teisę pareikšti visus reikalavimus skolininkui dėl piniginių prievolių finansuotojui įvykdymo ir toks finansuotojo reikalavimas būtų patenkintas. Kaip matyti iš teismų praktikos, neretai skolininkai pradeda remtis priešpriešinių reikalavimų su klientu įskaitymu jau tuomet, kai finansuotojas yra jau pradėjęs teisminį skolininko skolos išieškojimą. Tokia praktika nėra tinkama, todėl teismai paprastai atsisako pripažinti tokius skolininkų argumentus dėl neva atlikto įskaitymo (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1281-653/2013). Dėl šios priežasties skolininkams, kurie iš  tikro taiko įskaitymą su klientu, reikėtų pasirūpinti tinkamu tokio įskaitymo fiksavimu, t.y. tinkamu pranešimu klientui apie įskaitymą, o taip pat tinkamai įskaitymą fiksuoti savo buhalterinėje apskaitoje.

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.

0 atsakymai

Komentuoti

Dalyvaukite diskusijoje.
Laukiame Jūsų komentaro!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Galite pasinaudoti šiais HTML atributais: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>