Kreditoriaus

Kreditoriaus teisės ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio pauliana) probleminiai aspektai (Straipsnis publikuotas žurnale “Juristas” 2009 Nr. 9)

Pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kuomet skolininkai, siekdami išvengti savo prievolių kreditoriams vykdymo, imasi nesąžiningų veiksmų, kuriais siekia perleisti savo turtą tretiesiems asmenims tam, kad kreditorius negalėtų nukreipti išieškojimo į skolininko turtą. Tokiu atveju vis aktualesni tampa tie būdai, kuriais kreditorius galėtų apsaugoti savo teises nuo tokių nesąžiningų skolininko veiksmų. Vienas iš tokių būdų yra kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana – Pauliano ieškinys), kurį ir analizuosime šiame straipsnyje.

Actio Pauliana institutas, kuris yra kilęs iš Romėnų teisės, yra aptinkamas visų Europos kontinentinės teisės tradicijos šalių teisės aktuose. Kai kuriose jų, pavyzdžiui, Prancūzijos ar Olandijos, actio Pauliana institutas yra inkorporuotas į Civilinius kodeksus, kitose, kaip pavyzdžiui, Austrijos ar Vokietijos, šis institutas aptinkamas atskirose įstatymuose. Panašų į actio Pauliana institutą turi ir bendrosios teisės tradicijos valstybės. [1] Pauliano ieškiniu siekiama apginti kreditorių nuo tokių nesąžiningo skolininko veiksmų, kuriais skolininkas, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį, nesąžiningai perleisdamas savo turtą kitiems asmenims. [2] Pažymėtina, kad vien tas faktas, kad skolininkas, būdamas skolingas kreditoriui, vienokiu ar kitokiu būdu perleido savo turtą tretiesiems asmenims, nedaro tokio sandorio ydingu ir nesuteikia kreditoriui teisės tokio sandorio ginčyti remiantis actio Pauliana institutu. Tam, kad atsirastų galimybė tokį sandorį ginčyti, yra būtinas nesąžiningas skolininko siekis išvengti savo prievolės vykdymo kreditoriui pabloginant savo turtinę padėtį. Maža to, tam, kad toks skolininko sudarytas sandoris būtų nuginčytas, yra būtina įrodyti ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį, nesąžiningumą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 str. 1 d. yra numatyta, kad Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. To paties straipsnio 2 d. yra nurodyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Kaip galime matyti iš šios teisės normos, straipsnyje yra įtvirtintos trys aplinkybės, kurias įrodyti yra būtina, norint nuginčyti skolininko sudarytus sandorius. Kiekvieną šių aplinkybių paanalizuosime detaliau:

  1. Skolininko sudarytus sandorius galima nuginčyti tik tuo atveju, jei skolininkas jų sudaryti neprivalėjo. Sandorių, kuriuos skolininkas sudaryti privalėjo, kreditorius ginčyti teisės neturės, pvz. skolininkas sudaro sandorius, kurie yra būtini skolininkui vykdyti ūkinę veiklą.
  2. Skolininkas sudaro sandorius, kurie pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu galima pažeisti kreditoriaus teises: jei dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Nustatinėjant šią Pauliano ieškinio instituto taikymo sąlygą, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė skolininko bendro nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę ir to sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; kreditoriaus teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau. [3] Sandoris taip pat gali būti pripažintas kaip pažeidžiantis kreditoriaus teises, kuomet skolininkas, jau būdamas nemokus, atsiskaito su kitais kreditoriais, neturinčiais pirmumo teisės. Pažymėtina, kad tie sandoriai, kuriuos sudaręs skolininkas lieka mokus bei galintis vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui, negali būti nuginčijami Pauliano ieškiniu
  3. Dvišalis atlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, kuomet trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo nesąžiningas. Ši norma yra sietina su CK 4.96 straipsniu, kuris bendrąja prasme numato, kad iš sąžiningo įgijėjo daiktas gali būti išreikalautas tik tuo atveju, kuomet savininkas tą daiktą nustojo valdyti be savo valios.

Kaip matyti iš šių, aukščiau išdėstytų aplinkybių, įstatymų leidėjas numato gana griežtas sąlygas skolininko sudarytų sandorių nuginčijimui. Viena iš sunkiausiai įgyvendinamų sąlygų kreditoriui, siekiančiam nuginčyti skolininko sudarytą sandorį, yra įrodyti kreditoriaus teises pažeidžiančio skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato asmens sąžiningumo prezumpciją, t.y. asmuo turi būti laikomas sąžiningu, kol neįrodyta priešingai, dėl to atlygintinį dvišalį sandorį tarp skolininko ir trečiojo asmens kreditorius gali nuginčyti tik įrodęs trečiojo asmens nesąžiningumą, t.y. nuginčijęs skolininko ir trečiojo asmens sąžiningumo prezumpciją. Kadangi nuginčyti asmens sąžiningumo prezumpciją gali būti itin sudėtingą, kas labai apsunkintų kreditoriaus galimybes nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, įstatymų leidėjas LR CK 6.67 str. įtvirtina tuos atvejus, kuomet bus preziumuojama, kad trečiasis asmuo yra nesąžiningas, t.y. pateikia priešingą, nesąžiningumo prezumpciją. Vadovaujantis šiuo straipsniu, bus laikoma, kad kreditoriaus teises pažeidžiančio skolininko sudaryto sandorio šalys buvo nesąžiningos, kuomet skolininkas sudaro sandorį su sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais, taip pat kuomet skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo narys, taip pat kitais, LR CK 6.67 str. numatytais pagrindais. Tokios nuostatos, įtvirtinančios skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą, yra gana logiškas įstatymų leidėjo žingsnis, kuris paremtas nuostata, kad nesąžiningas skolininkas, siekdamas sukelti savo nemokumą tam, kad kreditorius neturėtų galimybių iš skolininko išieškoti savo skolos, savo turtą siekia perleisti sau artimiems asmenims ar asmenims, kurie būtų su juo susiję. Toks skolininko elgesys būtų paaiškinamas nesąžiningo skolininko siekio perleisti savo turtą, kad kreditorius netektų galimybės iš jo patenkinti savo reikalavimo, tačiau tuo pačiu išlaikyti faktinę šio turto kontrolę. Šiuo atveju taip pat derėtų akcentuoti, kad ši nesąžiningumo prezumpcija egzistuoja tik LR CK 6.67 str. numatytais pagrindais. Visais kitais atvejais bus preziumuojamas sandorio šalių sąžiningumas.

Problema kyla su tais atvejais, kurie nepatenka į LR CK 6.67 str. numatytų atvejų nesąžiningumo prezumpciją. Tokiais atvejais kreditoriui, siekiančiam nuginčyti skolininko sudarytus sandorius, teks įrodinėti ne tik skolininko, tačiau ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį, nesąžiningumą. Tokį kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumą gali padėti įrodyti tokie faktai, kuriuos panagrinėsime detaliau:

  1. Skolininkas sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu, perleisdamas jam turtą už nepagrįstai mažą kainą. Nepagrįstai maža kaina teismų praktikoje yra pripažįstama tokia kaina, kuri yra ženkliai žemesnė nei to turto rinkos kaina. Turto perleidimas ženkliai mažesne nei rinkos kaina yra laikytinas objektyviu sandorio šalių nesąžiningumo elementu. Problematika kyla tuomet, kai tam tikro turto rinkos kaina yra gana sunkiai nustatoma, todėl tam, kad būtų įrodytas kreditoriaus teises pažeidžiančio sandorio šalių nesąžiningumas, būtina konstatuoti ir subjektyvų sandorio šalių nesąžiningumą. Pavyzdžiui, skolininkas sudarė sandorį su trečiuoju asmeniu parduodamas jam vertingą antikvarinį meno kūrinį. Pažymėtina, kad tokio turto vertė asmeniui, nesančiam šios srities specialistu, gali būti itin sunkiai nustatoma, todėl tais atvejais, kai toks meno kūrinys skolininko buvo parduotas trečiajam asmeniui pakankamai nedidele kaina ir nei vienas iš šio sandorio šalių nėra meno kūrinių žinovu, manytina, kad tokio sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija liks nepaneigta. Ir priešingai, jei tokio sandorio šalys yra meno kūrinių žinovai arba bus iš kitų šaltinių nustatyta, kad šalys šio meno kūrinio vertę žinojo ar turėjo žinoti, pavyzdžiui, bus nustatyta, kad šalys kreipėsi į atitinkamos srities ekspertą ar žinovą, siekdamos išsiaiškinti tokio kūrinio vertę, kuris vėliau vis tiek buvo parduotas už ženkliai žemesnę kainą nei jo vertė, tokiu atveju sandorio šalių sąžiningumo prezumpcija gali būti nuginčyta. Taigi, tais atvejais, kai skolininkas savo turtą perleidžia trečiajam asmeniui ženkliai mažesne kaina nei to turto rinkos vertė, sandorio šalių nesąžiningumas gali būti konstatuotas įrodžius objektyvųjį nesąžiningumo elementą, t.y. patį turto perleidimą ženkliai žemesne nei rinkos kaina, ir subjektyvųjį šalių nesąžiningumo elementą, t.y. sandorio šalių žinojimą ar turėjimą žinoti, kad turtas yra perleidžiamas daug žemesne nei rinkos kaina.
  2. Skolininko sudaryto sandorio šalių nesąžiningumą taip pat gali padėti įrodyti tas faktas, kad skolininkas perleido turtą trečiajam asmeniui, o trečiasis asmuo su skolininku visiškai neatsiskaitė ar atsiskaitė tik iš dalies. Šiuo atveju gana svarbu yra nustatyti, ar trečiasis asmuo vengia atsiskaityti su skolininku tyčia, ar dėl to, kad yra pats tapęs nemokus. Jei trečiasis asmuo yra tapęs nemokus, tai gali būti laikoma kaip objektyvi priežastis, dėl ko skolininkas neatgauna jam priklausančios skolos už perleistą turtą. Tačiau priešingai, jei trečiasis asmuo, būdamas mokus, vengia atsiskaityti su skolininku, o skolininkas nesiima jokių veiksmų, kad savo skolą atgauti, tai gali būti laikoma kaip rimtas įrodymas, kad skolininkas, sudarydamas sandorį su trečiuoju asmeniu iš tikro stengėsi paslėpti savo turtą nuo kreditoriaus, kad šis negalėtų į jį nukreipti išieškojimo. Tokiu atveju kreditorius gali ginti savo teises dvejopai: a) Ginčyti šį skolininko sudarytą sandorį reikšdamas Pauliano ieškinį, ir kaip skolininko bei trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė sandorį dėl turto perleidimo, nesąžiningumo įrodymą pateikti tą faktą, kad trečiasis asmuo, būdamas mokus, vengia atsiskaityti su skolininku (šiuo atveju – savo kreditoriumi), ir tai gali būti kaip pagrindas konstatuoti skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumą. b) Vadovaudamasis LR CK 6.68 str. reikšti netiesioginį ieškinį trečiajam asmeniui ir taip priverstinai įgyvendinti trečiojo asmens prievolę atsiskaityti su kreditoriaus skolininku. Tokiu atveju iš trečiojo asmens išreikalautas turtas bus įskaitomas į skolininko turtą ir iš jo bus tenkinami visų skolininko kreditorių reikalavimai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jei skolininkas bet kokį turtą trečiajam asmeniui perleido neatlygintinai, jei toks perleidimas pažeidžia kreditoriaus interesus, gali būti kreditoriaus reikalavimu pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo.

Dar vienas probleminis aspektas actio Pauliana institute yra tas, kad kreditoriams gana dažai pavyksta įrodyti nesąžiningus skolininkų veiksmus sudarant sandorius, kuriais šie dirbtinai sukelia savo nemokumą, tačiau nepavyksta nuginčyti trečiojo asmens sąžiningumo prezumpcijos. Skolininko nesąžiningumą įrodyti dažniausiai būna daug lengviau, nei trečiojo asmens, kadangi skolininkas žino apie savo įsipareigojimus kreditoriui, taigi, dažniausiai visi veiksmai, kuriais skolininkas dirbtinai sukelia savo nemokumą ar sąmoningai pablogina savo mokumą, patys savaime įrodo skolininko nesąžiningumą. Tačiau to dažniausiai nepakanka tam, kad įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumą. Kadangi trečiasis dažnai gali nežinoti apie skolininko įsipareigojimus kreditoriams, taigi gali ir nežinoti, kad skolininko sudaromas sandoris su juo pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Tokiu būdu neįrodžius trečiojo asmens nesąžiningumo, toks skolininko sudarytas sandoris negalės būti kreditoriaus nuginčytas.

Reziumuojant galima būtų akcentuoti, kad actio Pauliana institutas Lietuvos teisinėje sistemoje suteikia galimybę kreditoriams aktyviau ginti jų pažeidžiamas teises. Vis dėlto dabartinis teisinis reguliavimas šiuo aspektu sukuria gana sunkias sąlygas kreditoriams ginčyti skolininkų sudaromus nesąžiningus sandorius. Jei kreditorius susiduria su nesąžiningais skolininko veiksmais, kurie nepatenka į LR CK 6.67 str. numatytos nesąžiningumo prezumpcijos reguliavimo sritį, kreditoriui gali kilti labai daug sunkumų įrodinėjant tokio kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Pažeistos kreditoriaus teisės taip pat nebus apgintos ir tuo atveju, kuomet pavyks įrodyti skolininko nesąžiningumą sandorio sudaryme, tačiau nepavyks įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo. Manytina, kad įstatymų leidėjui reikėtų nustatyti efektyvesnes priemones ir / arba supaprastinti supaprastinti būdus, kuriais remiantis kreditoriams būtų galima efektyviau užkirsti kelią nesąžiningiems skolininkams išvengti savo prievolių vykdymo dirbtinai sukeliant savo nemokumą.


[1] Cornelis Carel Albert Voskuil, Law and reality– essays on national and international procedural law,1992 m.. Martinus Nijhoff Publishers, psl. 90.
[2] LAT cbs 2004 metų gruodžio 1 d. nutartis byloje 3k-3-632/2004.
[3] LAT cbs 2007 gruodžio 3 d. nutartis byloje 3K-3-535/2007.

——————————————

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.

0 atsakymai

Komentuoti

Dalyvaukite diskusijoje.
Laukiame Jūsų komentaro!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Galite pasinaudoti šiais HTML atributais: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>