Snoro indėlio sertifikatai, jų turėtojų teisių gynybos priemonės ir būdai
Pastaruoju metu į mane dėl teisinės pagalbos kreipiasi vis daugiau asmenų, įsigijusių AB bankas SNORAS leistų ir platintų indėlio sertifikatų, kurie dar nebuvo išpirkti iki 2011 m. lapkričio 16 d. AB bankas SNORAS atžvilgiu pritaikytų poveikio priemonių ir vėlesnio AB bankas SNORAS bankroto. Siekdamas atsakyti į daugelį Snoro indėlio sertifikatų turėtojams kylančių klausimų dėl jų teisinio statuso bei galimybių ginti savo teises, nusprendžiau parengti šį straipsnį, kuriame bus atsakyta į daugelį Snoro indėlio sertifikatų turėtojų kylančių klausimų.
Ypač pažymiu, kad šis straipsnis atspindi tik mano, kaip teisininko, nuomonę aprašytais klausimais ir kad nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis neatspindi ir nebūtinai sutampa su oficialia Investuotojų asociacijos (kurios valdybos narys aš esu) nuomone ar pozicija. Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis jokiu būdu bei jokia apimtimi negali būti naudojama valstybės institucijose, teismuose, žiniasklaidoje, santykiuose su bet kokiais trečiaisiais asmenimis, kaip įrodanti ar pagrindžianti Investuotojų asociacijos poziciją ar nuomonę dėl visų ar bet kurio iš šiame straipsnyje įvardintų klausimų.
Kas tie indėlio sertifikatai?
Daugeliui asmenų, įsigijusių Snoro indėlio sertifikatus, kyla klausimai, kas iš viso tie indėlio sertifikatai – ar tai yra indėliai, kodėl jiems, skirtingai nuo indėlių, nėra taikomas indėlių draudimas, ar bankas Snoras iš viso tokius indėlio sertifikatus galėjo platinti. Toliau pabandysiu atsakyti į šiuos klausimus.
Indėlio sertifikatas (angl. certificate of deposit) tikrai nėra indėlis. Tai yra vertybinis popierius – finansinė priemonė, kuria gali būti prekiaujama antrinėje finansinių priemonių rinkoje. Indėlio sertifikatai yra labai populiari finansinė priemonė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurioje dauguma namų ūkių turi įsigiję indėlio sertifikatus. Tuo tarpu Lietuvoje pirmasis ir kol kas vienintelis finansų tarpininkas, platinęs indėlio sertifikatus, buvo būtent bankas Snoras. Neteko girdėti, kad be banko Snoras, šiuos indėlio sertifikatus būtų platinęs kas nors kitas.
Vienas iš skirtumų tarp indėlio ir indėlio sertifikato yra tai, jog indėlis nėra vertybinis popierius ar finansinė priemonė. Tai yra pinigų suma, laikoma banke ar kitoje kredito įstaigoje pagal indėlio sutartį. Indėliais nėra prekiaujama antrinėje apyvartoje (t.y. negalima įsigyti indėlio iš kokio nors kito asmens, ne paties banko, be paties banko žinios). Tuo tarpu indėlio sertifikatas yra skolos vertybinis popierius bei finansinė priemonė. Indėlio sertifikatų galima įsigyti ne tik iš juos išleidusio banko, bet ir kitų asmenų, kurie prieš tai jau buvo juos įsigiję. Kitas skirtumas, kuris banko Snoras bankroto atveju tapo ir esminiu – indėlio sertifikatas nėra draustas indėlių draudimu. Tą imperatyviai numato Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymas. Dėl šių skirtumų, esančių tarp indėlio sertifikato ir indėlio, indėlio sertifikatas yra kur kas panašesnis į kitą skolos vertybinių popierių kategoriją, t.y. obligacijas, nei į indėlį.
Kaip jau minėjau, indėlio sertifikatams nėra taikomas indėlių draudimas, kadangi tą imperatyviai numato Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Kita vertus, būtent ši aplinkybė daro indėlio sertifikatus pelningesne investicija nei indėliai. Bankai, drausdami indėlius VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, privalo mokėti draudimo įmoką, kurios metinis dydis, taikomas bankams, yra 0,45 proc. nuo indėlio sumos, todėl būtent tokia suma bankas Snoras galėjo padidinti indėlio sertifikatų metinė grąžą, lyginant su terminuotaisiais indėliais. Dar įdomiau yra tai, kad indėlio sertifikatų metinio pajamingumo skirtumas, lyginant su terminuotaisiais indėliais, beveik visais atvejais būdavo mažesnis nei 0,45 proc. Jei 2011 m. vasarą banko Snoras terminuotieji indėliai generuodavo 2,6 proc. metinę grąžą, tai tuo metu įsigyto indėlio sertifikato nustatyta metinė grąža būdavo 2,9 proc. Skirtumas – 0,3 proc. Jau 2011 m. rudenį (rugsėjį bei spalį), t.y. jau prieš pat banko Snoras bankrotą, skirtumas tarp šio banko terminuotųjų indėlių bei indėlio sertifikatų pajamingumo dar labiau sumažėjo. Jei banko Snoras terminuotieji indėliai tuo metu generuodavo tą pačią 2,6 proc. metinę grąžą, tai indėlio sertifikatai jau būdavo platinami su 2,7 proc. metiniu pajamingumu. Skirtumas – vos 0,1 proc. metinio pajamingumo. Mano nuomone, būtent ši aplinkybė lėmė, kodėl bankas Snoras taip aktyviai platino ir siūlė visiems savo klientams įsigyti indėlio sertifikatus. Indėlio sertifikatai bankui Snoras buvo pelningesni (arba pareikalaudavo mažesnių sąnaudų) lyginant juos su terminuotaisiais indėliais. Jei terminuotojo indėlio atveju minimalios tokius indėlius priėmusio banko sąnaudos (neskaitant atlyginimų personalui, administracijai, patalpų išlaikymui bei kitų einamųjų banko išlaidų) sudaro metinė palūkanų norma, banko mokama indėlininkui (banko Snoras atveju, tokia normą ilgą laiką buvo 2,6 proc.) plius 0,45 proc. nuo priimto indėlio, banko mokama kaip draudimo įmoka VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip indėlio draudimo suma, tai indėlio sertifikato atveju banko minimalias sąnaudas sudarytų tik indėlio sertifikato įgijėjui mokama metinė palūkanų norma (kuri ilgą laiką buvo 2,9 proc., vėliau nukrito iki 2,7 proc.).
Ar galėjo bankas Snoras iš viso platinti indėlio sertifikatus? Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmiškas. Viena vertus, indėlio sertifikatai, patys savaime, nėra neteisėti. Tai yra visiškai normali finansinė priemonė, orientuota į investuotojus, toleruojančius mažesnę (lyginant su akcijomis ar kitomis rizikingomis finansinėmis priemonėmis) riziką. Tačiau banko Snoras atveju niekas nepaneigė pareigos, platinant savo indėlio sertifikatus, laikytis visų teisės aktų nustatytų reikalavimų finansinių priemonių platinimui bei investuotojų teisinei apsaugai. Konsultuojant įvairius klientus, įsigijusius Snoro indėlio sertifikatus, teko įsitikinti, kad dalies teisės aktų reikalavimų bankas Snoras galimai nesilaikė. Pirmiausia, nei bankas Snoras, nei jo darbuotojai negalėjo klaidinti asmenų teikdami, kad indėlio sertifikatas yra tas pats indėlis. Bankas Snoras taip pat negalėjo į indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis ar jas lydinčias neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis įtraukti nuostatos, kad visi banko Snoras įsipareigojimai pagal šias sutartis yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (tokia nuostata buvo ne visose sutartyse). Tokiu būdu buvo ne tik akivaizdžiai pažeista pareiga investuotojams tinkamai atskleisti visą susijusią riziką, tačiau investuotojai buvo ir akivaizdžiai klaidinami. Negana to, bankas Snoras privalėjo visus investuotojus tinkamai supažindinti su parengtu rizikų aprašymu. Investuotojai, pasirašydami indėlio sertifikatų įsigijimo sutartis, pasirašydavo ir po teiginiu, kad su tokiu rizikos aprašymu susipažino bei jį gavo, tačiau praktika rodo, kad rizikų aprašymai būdavo pateikiami labai nedaugeliui. Taip pat paminėtina, kad bankas Snoras, bent jau kažkuriuo metu, kai jo išplatintų indėlio sertifikatų bendra vertė viršijo 50 mln. eurų, privalėjo parengti, patvirtinti bei įstatymų nustatyta tvarka paskelbti savo leistų indėlio sertifikatų emisijų prospektą (mano skaičiavimais, tai turėjo įvykti apytikriai 2011 m. gegužės – birželio mėnesiais). Nei tuomet, nei iki pat bankroto bylos iškėlimo AB bankas SNORAS jokio indėlio sertifikatų emisijos prospekto nepatvirtino ir nepaskelbė. Taigi, kaip matyti iš šių aplinkybių, platindamas savo indėlio sertifikatus, bankas Snoras galimai padarė ne vieną teisės aktų pažeidimą.
Kodėl bankas Snoras platino šiuos indėlio sertifikatus? Atsakymas į šį klausimą, manau, yra pakankamai paprastas: banko Snoras finansinė būklė jau kuris laikas iki bankroto buvo įtempta. Blogėjant banko Snoras finansinei padėčiai, kilo ir šio banko kreditavimo rizika, dėl ko bankas Snoras buvo priverstas skolintis brangiau (terminuotųjų indėlių palūkanos banke Snoras visuomet būdavo vienos didžiausių). Dėl pakilusių savo paties skolinimosi sąnaudų bankui Snoras tapdavo dar sunkiau konkuruoti rinkoje su savo tiesioginiais konkurentais – kitais bankais, kurie turėdavo prieigas prie pigesnių kreditavimosi šaltinių, kas savo ruožtu dar labiau blogindavo banko Snoras ekonominę bei finansinę būklę. Dėl to bankas Snoras privalėjo rasti būdą kaip atpiginti savo paties skolinimąsi. Kaip toks būdas buvo pasirinktas pradėti leisti indėlio sertifikatų emisijas, kurių esmė – pateikti investuotojui ar indėlininkui vizualiai indėliui lygiavertį, tačiau pelningesnį finansinį produktą. Tačiau indėlio sertifikatas jį įsigijusiems asmenims tik atrodė pelningesnis – realiai bankui jis būdavo pigesnis, kadangi už jį nereikėdavo mokėti indėlio draudimo įmokos, o pats investuotojas, lyginant su terminuotoju indėliu, kuris yra praktiškai be jokios rizikos (risk free), indėlio sertifikato įsigijimo atveju prisiimdavo labai konkrečią riziką – riziką dėl emitento nemokumo bei bankroto, kuri ir įvyko banko Snoras atveju. Taigi, bankas Snoras, suklaidindamas bent dalį savo klientų dėl indėlio sertifikato tapatumo indėliui, tokiu būdu buvo atpiginęs savo skolinimąsi, o jo klientai, įsigiję indėlio sertifikatus, prarado savo pinigus.
Ką daryti Snoro indėlio sertifikatų turėtojams, norintiems atgauti savo pinigus?
Reikia paminėti, kad vienintelis kelias indėlio sertifikatų turėtojams atgauti savo į Snoro indėlio sertifikatus investuotas lėšas yra kreiptis į teismą, kadangi tiek VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tiek Lietuvos banko pozicija aptariamu klausimu bent iki šiol buvo pakankamai vienareikšmiška – indėlio sertifikatų turėtojai yra banko Snoras 4 eilės kreditoriai. Taigi, nesikreipiant į teismą, toks indėlio sertifikato turėtojo teisinis statusas ir liktų.
Dėl banko Snoras 4 eilės kreditorių galimybių atgauti bent dalį lėšų būčiau pakankamai skeptiškas. Bent jau šiai dienai banko Snoras bankroto administratoriaus pateikiama informacija leidžia daryti prielaidą, kad dabartinio banko Snoras turto vos užteks 2 banko Snoras kreditorių eilėje esančio VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimams patenkinti, o 4 eilės kreditoriams greičiausiai neliks nieko. Taigi, banko Snoras 4 eilės kreditoriai gali tikėtis atgauti bent dalį pinigų tik esant tokioms aplinkybėms:
- Jei Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus pripažinta, kad įstatyminė nuostata, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditoriniai reikalavimai banko bankroto atveju pripažintini kaip 2 eilės kreditorių reikalavimai, yra antikonstitucinė ir dėl to VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ taptų banko Snoras 4 eilės kreditoriumi;
- Jei dabartinį banko Snoras turtą pavyktų parduoti brangiau, nei tikimasi;
- Jei iš buvusių banko Snoras vadovų būtų išieškota jų galimai padaryta žala bankui Snoras.
Bet kuri iš aukščiau paminėtų aplinkybių yra pakankamai menkai tikėtina, o net jai įvykus, banko Snoras 4 eilės kreditoriai galėtų tikėtis atgauti ne daugiau nei 10-20 proc. nuo kreditorinio reikalavimo bankui Snoras sumos. Taigi, perspektyvos visiems banko Snoras 4 eilės kreditoriams, įskaitant ir indėlio sertifikatų turėtojus, nėra labai džiugios.
Įvertinus tai, beveik akivaizdu, kad vien tik buvimas banko Snoras 4 eilės kreditoriumi už indėlio sertifikatą sumokėtų pinigų negrąžins arba grąžins tik pakankamai nedidelę dalį (geriausiu atveju). Taigi, norintiems atgauti visus ar beveik visus į indėlio sertifikatą investuotus pinigus, lieka vienintelis kelias – kreiptis su ieškiniu į teismą dėl indėlio draudimo išmokos priteisimo.
Ar kitose bylose, kuriose bylinėjasi Snoro indėlio sertifikatus įsigiję asmenys, priimti sprendimai padės kitiems indėlio sertifikatų turėtojams atgauti pinigus? Ne. Teismo sprendimas turi teisinę galią tik tarp bylos šalių, o teismui yra draudžiama nuspręsti dėl teisių ir pareigų tų asmenų, kurie nėra įtraukti į bylą. Paradoksalu, tačiau tos bylos, kuriose laimi tam tikri Snoro indėlio sertifikatų turėtojai, realiai kenkia visų likusių Snoro indėlio sertifikatų turėtojų interesams, kadangi kiekviena tokia laimėta byla didina VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 eilės kreditorinį reikalavimą į banką Snoras (kadangi būtent VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turės išmokėti bylą laimėjusiam asmeniui indėlio draudimo išmoką). Didėjant 2 kreditorių eilėje esančio kreditoriaus – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditoriniams reikalavimams, dar labiau mažėja 4 kreditorių eilėje esančių banko Snoras kreditorių viltys atgauti bent dalį lėšų.
Kokie asmenys turi daugiausiai galimybių laimėti bylas dėl indėlio draudimo išmokų už indėlio sertifikatus priteisimo?
Šioje dalyje pabandysiu atsakyti į tikriausiai visiems indėlio sertifikatų turėtojams labiausiai rūpimą klausimą: kokia tikimybė, kad bus priteista indėlio draudimo išmoką už įsigytą banko Snoras indėlio sertifikatą?
Kadangi, kaip jau minėjau aukščiau, bankas Snoras galimai padarė ne vieną pažeidimą platindamas savo indėlio sertifikatus, šansai laimėti bylą dėl indėlio draudimo išmokos už turėtą banko Snoras indėlio sertifikatą yra realūs. Tačiau ne visų Snoro indėlio sertifikatų turėtojų galimybės laimėti bylą yra vienodos. Toliau pateiksiu aplinkybes, kurios didintų sėkmingo teisminio proceso tikimybę:
- Banko Snoras indėlio sertifikato turėtojas yra fizinis asmuo. Pakankamai ženklią dalį argumentų, kuriuos būtų galima panaudoti byloje dėl indėlio draudimo išmokos priteisimo, nulemia investuotojams – fiziniams asmenims, kaip vartotojams, nustatyta teisinė apsauga, kuri juridiniams asmenims (verslininkams) nėra taikoma;
- Banko Snoras indėlio sertifikato turėtojas neturi investavimo į finansines priemones patirties (nėra investavęs į akcijas, obligacijas, kitas finansines priemones). Nesama ar labai maža investuotojo – fizinio asmens patirtis finansų rinkose turėtų padėti įrodyti tą aplinkybę, kad asmuo, įsigyjantis indėlio sertifikatą, realiai manė, kad įsigyja indėlį. Šią aplinkybę taip pat gali padėti įrodyti ir tai, kad indėlio sertifikato turėtojas neturi aukštojo ekonominio, finansinio ar teisinio išsilavinimo, o taip pat neturi darbinės patirties, kuri būtų susijusi su ekonomika, finansais ar teise;
- Indėlio sertifikatas buvo įsigytas likus nedaug laiko iki banko Snoras bankroto. Geriausia – 2011 metų vasarą arba rudenį;
- Su banku Snoras pasirašytos indėlio sertifikato įsigijimo sutarties priede, t.y. neprofesionaliojo kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad banko Snoras įsipareigojimai pagal šią sutartį yra įstatymų nustatyta tvarka apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tokia nuostata, įvertinus tarp kliento ir banko Snoras susiklosčiusius fiduciarinius santykius (t.y. kad klientas pasitikėjo banku Snoras), galėjo akivaizdžiai suklaidinti indėlio sertifikato įgijėją dėl indėlio sertifikato tapatumo indėliui fakto;
- Indėlio sertifikato įgijėjas anksčiau banke Snoras turėjo terminuotąjį indėlį, kuriam pasibaigus, klientas atvyko jo pratęsti, tačiau vietoje terminuotojo indėlio pratęsimo sudarė indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Ši aplinkybė taip pat gali ženkliai prisidėti įrodant, kad banko Snoras klientas indėlio sertifikatą laikė tapačiu indėliui finansiniu instrumentu;
- Kitos, aukščiau nepaminėtos aplinkybės, kurių reikšmingumas turėtų būti nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju individualiai.
Banko Snoras indėlio sertifikatų turėtojai turėtų kiekvienas individualiai įvertinti aukščiau pateiktas aplinkybes, pagal kurias galima preliminariai įvertinti sėkmingos bylos baigties tikimybę bei asmeniškai priimti sprendimą dėl kreipimosi teisinės pagalbos pas savo pasirinktus teisininkus, kurie turėtų kompetencijos, patirties bei galėtų padėti Jums tokiose byloje.
Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.
Komentuoti
Dalyvaukite diskusijoje.Laukiame Jūsų komentaro!