Vekselių ginčijimo teoriniai ir praktiniai ypatumai (Straipsnis publikuotas žurnale “Juristas” 2009 Nr. 9)

Vekselis yra vertybinis popierius, kurį išrašęs asmuo be išlygų įsipareigoja sumokėti tam tikrą sumą pinigų vekselyje nurodytam asmeniui, arba įsako tą padaryti kitam. Vekselis vekselio turėtojui, t.y. tam asmeniui, kurio naudai jis išrašytas, suteikia teisę iš vekselio davėjo, t.y. asmens, išrašiusio vekselį, supaprastinta tvarka, t.y. nesikreipiant į teismą, išsiieškoti vekselyje nurodytą sumą pinigų. Maža to, vekselis taip pat itin apriboja vekselio davėjo teises ginčyti patį vekselį. Tokiu būdu vekselis tampa labai patogia priemone nesąžiningiems asmenims, pasinaudojant vekselių institutu, nepagrįstai praturtėti kitų asmenų atžvilgiu. Šiame straipsnyje bus aptarti būdai, priemonės bei galimybės nuginčyti vekselį, kaip vertybinį popierių.

Įvadas

Vekseliai atsirado viduramžiais, Italijoje, kaip priemonė saugiai pervesti pinigus ar atlikti mokėjimus iš vienos vietos į kitą, kurias gali skirti dideli atstumai tam, kad nereikėtų dideliais atstumais pervežti aukso ar kito brangiojo metalo, kuriais viduramžiais būdavo atliekami mokėjimai. Natūralu, kad aukso pervežimas dideliais atstumais būdavo ne tik itin nepatogus, pavojingas, bet ir brangiai kainuodavo, kadangi tokiam vežamam kroviniui saugoti tekdavo samdyti ginkluotą apsaugą. Vekselio išradimas itin paveikė bei pagyvino prekybą, taip pat padarė ją saugesne, kadangi dabar pirkliui, pardavusiam prekes vienoje šalies vietoje ir gavusiam už jas daug aukso, jo nebereikėdavo su savimi vežtis namo. Jis galėdavo visą auksą padėti į banką, pasiimti iš banko vekselį, kurį, grįžęs į namus, galėdavo banke vėl paversti jį į auksą. Tam tikra prasme vekselius galime laikyti šiuolaikinių popierinių pinigų prototipais. Nuo tų laikų vekseliai išsivystė į labai dažnai naudojamus finansinius instrumentus, kurie yra naudojami kaip kreditų rizikos valdymo, kaip atsiskaitymo tarp šalių, taip pat kaip investavimo ar kreditavimo instrumentas.

Pastaruoju metu vekseliai tampa vis populiaresniu teisiniu institutu, kurį naudoja kreditoriai ir skolininkai kaip savo tarpusavio atsiskaitymo priemonę. Kaip jau minėta, vekselis yra labai patogi priemonė kreditoriams, kadangi išieškojimui pagal vekselį yra numatytos itin supaprastintos taisyklės, kuriomis remiantis kreditoriui nereikia kreiptis į teismą įrodinėjant savo piniginio reikalavimo skolininkui pagrįstumą bei reikalavimo dydį.

Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme [1] vekselis yra apibrėžiamas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir kitų šalių teisės aktuose, reglamentuojančiuose vekselius, kaip teisinius instrumentus. Pavyzdžiui, Kanados vekselių akte vekselis yra apibrėžtas kaip besąlyginis įsipareigojimas raštu, adresuotas vieno asmens kitam asmeniui, pačiam sumokėti vekselyje apibrėžtą pinigų sumą vekselyje nurodytu laiku arba pagal pareikalavimą, ar įsakyti vekselyje nurodytam kitam asmeniui sumokėti vekselyje nurodytą sumą pinigų vekselyje nurodytam vekselio turėtojui. [2] Analogiška nuostata yra randama ir Jungtinės karalystės 1882 metų vekselių akte.

Atsižvelgiant į visas vekselio, kaip vertybinio popierio atliekamas funkcijas, galima išskirti tokius vekselį apibudinančius požymius:

1. Vekselis yra vertybinis popierius, kuris dokumentiškai patvirtina tam tikrą reikalavimą. Todėl, siekiant pasinaudoti tuo reikalavimu, būtina pateikti patį vekselio dokumentą;
2. Vekselis yra abstraktus dokumentas, t.y. jis yra savarankiškas ir nepriklauso nuo to reikalavimo, kuriuo jis buvo išrašytas;
3. Vekselis turi atitikti griežtus jam keliamus įstatyminius formos ir turinio reikalavimus;
4. Atsiradus reikalavimo teisei pagal vekselį, vekselio turėtojo piniginiai reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka. [3]

Nagrinėjamos temos aspektu svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme 2 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad vekselis – tai vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam, nereiškia, kad vekselį išrašęs asmuo neturi jokių galimybių išvengti mokėjimo pagal vekselį atlikimo. Kaip yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t.y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu, antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu.<…> Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra am tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio pagrindu. [4] Taigi, negalima teigti, kad vekselio turėtojas visais atvejais gali reikalauti vekselio davėjo apmokėti jo išrašytą vekselį, net kuomet yra konstatuojama, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo vekselio išdavimui arba tas teisinis pagrindas teisme yra nuginčijamas.

Dar vienas svarbus aspektas yra tas, kad vekselio viešo patikimumo savybė, t.y. vekselio savybė, kad bet kuris vekselio turėtojas, turėdamas vekselio davėjo išrašyta vekselį, turintį visus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatytus privalomus vekselio rekvizitus, gali reikalauti, kad vekselio davėjas vekselį besąlygiškai apmokėtų, yra taikoma tik sąžiningiems vekselio turėtojams, t.y. tiems asmenims, kurie nežinojo ar negalėjo žinoti, kad išrašytas vekselis gali būti su trūkumais. Ši nuostata yra labai svarbi ginčijant vekselį, kurio teisinio santykio subjektai yra vekselio davėjas ir pirmasis vekselio turėtojas, kadangi jie tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio, kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Taigi pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, todėl jis žino apie visus galimus šių santykių defektus. Dėl to pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. [5] Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra įtvirtinta konkreti galimybė vekselio davėjui gintis nuo vekselio turėtojo reikalavimų. Tam yra būtinos tokios sąlygos:

1. Reikalavimus vekselio davėjui pagal vekselį reiškia pirmasis vekselio turėtojas. Jei vekselis buvo indosamentu perleistas trečiajam asmeniui, vekselio davėjas gali reikšti jam atsikirtimus tik paneigęs jo sąžiningumo įgyjant vekselį prezumpciją;
2. Vekselio davėjas įrodo vekselio turėtojo nesąžiningumą, t.y. įrodo, kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, žinojo arba turėjo žinoti, kad nebuvo teisinio pagrindo vekseliui išduoti. Vekselio davėjas taip pat gali gintis nuo pirmojo vekselio turėtojo reikalavimų nuginčidamas sandorį, kurio pagrindu vekselis buvo išrašytas.

Akcentuotina, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios rezultatas. Pats vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t.y. vekselio davėjo veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. [6] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato keletą galimų pagrindų, kuriais remiantis sandoriai, tame tarpe ir vekseliai, kaip vienašaliai sandoriai, gali būti ginčijami dėl asmens valios sudaryti sandori ydingumo, t.y. neveiksnaus asmens sudarytą sandorį (LR CK 1.84 str. 4 d.); asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis, sudarytą sandorį (LR CK 1.85 str. 2 d.); tariamą sandorį (LR CK 1.86 str. 2 d.); nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos sudarytą sandorį (LR CK 1.88 str. 2 d.); savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytą sandorį (LR CK 1.89 str. 2 d.); dėl suklydimo sudarytą sandorį (LR CK 1.90 str. 3 d.), taip pat ir sandoris, sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis (LR CK 1.91 str.).

Šiandienos aktualijoms ypač dažnai pasitaikanti situacija, kuomet asmuo, priešingai savo tikrajai valiai, yra priverčiamas pasirašyti vekselį, yra tuomet, kai tam tikras ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (uždaroji akcinė bendrovė ar akcinė bendrovė) turi skolų, kurių tuo metu ji neturi galimybės apmokėti, ir tos įmonės kreditoriai, bijodami įmonės nemokumo atveju netekti galimybės atgauti savo skolas, imdamiesi aktyvaus ekonominio spaudimo prieš įmonę, pvz. grasindami išjungti elektrą, nebetiekti dujų ar kitų įmonei gyvybiškai svarbių prekių, kurių įmonei negavus, jos veikla būtų praktiškai paralyžuota. Tokio ekonominio spaudimo pagrindinis tikslas yra priversti įmonės direktorių, įmonės pagrindinį akcininką ar kitą asmenį išrašyti kreditoriui vekselį savo vardu. Tokiu atveju kreditorius, siekdamas atgauti savo skolas, ne ginčo tvarka gali nukreipti išieškojimą į vekselį išrašiusio fizinio asmens asmeninį, o ne įmonės turtą. Kadangi Lietuvoje iki šiol nėra galimas fizinio asmens bankrotas, todėl kreditorių galimybės atgauti skolą nukreipiant išieškojimą į fizinio, vekselį išrašiusio asmens asmeninį turtą gerokai padidėja. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad minimu konkrečiu atveju asmuo išrašė vekselį tik dėl to, kad prieš jį ar jo vadovaujamą įmonę buvo panaudotas aiškus ekonominis spaudimas, todėl natūralu, kad tokio vekselio, kaip abstraktaus vienašališko sandorio, išrašymo asmens valios išraiška buvo su akivaizdžiais trūkumais.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 str. yra numatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. [7] Remiantis šia nuostata, taip pat vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija bei LR CK 1.91 str., galime daryti išvadą, kad ekonominio spaudimo naudojimas priverčiant skolininko juridinio asmens vadovą ar kitą atsakingą asmenį išrašyti vekselį savo vardu gali būti pripažintas kaip vekselio turėtojo tyčinis veikimas skolininko nenaudai vekselio įgijimo metu. Tokiu būdu vekselio davėjas įgauna galimybę ginčyti vekselį remdamasis tuo, kad, siekiant priversti jį išrašyti vekselį, prieš jį buvo panaudotas ekonominis spaudimas. Tokie vekseliai gali būti ginčijami ieškininės teisenos tvarka teisme. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos teisėje, išskyrus išimtis, yra įtvirtinta asmens sąžiningumo prezumpcija, todėl šalis, siekianti nuginčyti vekselį, privalo įrodyti kitos šalies nesąžiningumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo vekselių, kuriuos galima ginčyti, reikia skirti negaliojančius vekselius. Negaliojantys vekseliai yra tokie, kurie neturi nors vieno Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3 str. ir 77 str. nurodytų rekvizitų, išskyrus Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 4 str. ir 78 str. nurodytas išimtis. Taigi dokumentai, neturintys minėtų rekvizitų, nėra ir negali būti laikomi vekseliais, tačiau taip pat reikėtų pažymėti, kad tokie dokumentai nėra niekiniai teisine prasme. Juos galime panaudoti teisme kaip įrodinėjimo priemonę, įrodančią skolininko skolinį įsipareigojimą kreditoriui, tačiau tokiems dokumentams nėra taikomos reikalavimo patekinimo ne ginčo tvarka taisyklės, kaip vekseliams.

Apibendrinant galima pastebėti, kad naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje buvo paminėtos ir sukonkretintos galimybės ginčyti nesąžiningai įgytus vekselius. Tokiu būdu atsirado daugiau būdų sąžiningiems asmenims ginti savo pažeidžiamas teises bei išvengti tų mokėjimo prievolių pagal vekselius, kurių, vadovaujantis teisinėje valstybėje įtvirtintomis vertybėmis, jie ir neturėtų vykdyti.

[1] Valstybės žinios. 1999, Nr. 30-851.
[2] Bills of Exchange Act, R.S.C. 1985.
[3] Juodka, Robert „Teisinės kredito rizikos mažinimo priemonės“, psl. 91.
[4] LAT cbs 2007 metų nutartis Nr. 3k-7-216/2007
[5] LAT cbs 2007 metų nutartis Nr. 3k-7-216/2007
[6] Ibid.
[7] Valstybės žinios, 1999-04-02, Nr. 30-851.

——————————————

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.