Šioje publikacijoje bus aptartas vertybinių popierių tiesioginio atpirkimo (REPO) sandorio vykdymas ir su tuo susijusios problemos.
REPO sandoriai praktikoje yra naudojami kaip būdas investuotojui trumpalaikiam terminui pasiskolinti lėšų. Pagal šį sandorį, viena šalis (investuotojas) kitai šaliai (tarpininkui) parduoda turimus vertybinius popierius, o tuo pačiu įsipareigoja juos atpirkti suėjus sutartyje nustatytam terminui sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties galiojimo laikotarpiu vertybiniai popieriai būna tarpininko nuosavybė. Kiekvienoje tokioje sutartyje dėl vertybinių popierių tiesioginio atpirkimo būna nuostata, numatanti, kad jei parduotų vertybinių popierių vertė rinkoje nukristų žemiau sutartyje nustatytos ribinės kainos, investuotojui kyla pareiga sumokėti papildomą garantinę įmoką tarpininkui, kuri užtikrintų, kad tarpininkas dėl rinkoje nukritusios vertybinių popierių kainos nuostolių nepatirs. Jei investuotojas garantinės įmokos nesumoka, tarpininkas įgyja teisę vertybinius popierius parduoti rinkoje, iš jų pasidengti visas sau priklausančias įmokas (investuotojui sumokėtą kainą už vertybinius popierius, komisinius, palūkanas, kt.), o likusią sumą (jei tokia dar yra) grąžinti investuotojui. Jei sumos, kuri buvo gauta pardavus vertybinius popierius, nepakanka, kad būtų padengtos visos tarpininkui priklausančios sumos, investuotojas privalo šias sumas padengti. Jei REPO sandorio terminas sueina, o investuotojas vertybinių popierių neatperka, tarpininkas analogiškai parduoda vertybinius popierius ir gautą sumą tuo pačiu būdu paskirsto.
Plačiau →