Bankų specialieji atidėjiniai – kaip užtikrinti investuotojų teisių apsaugą

Komentaras Verslo žinių Įžvalgų skiltyje apie bankų specialiųjų atidėjinių formavimo politiką. Verslo žinių straipsnis prieinamas čia

Pastaruoju metu girdime paaštrėjusias diskusijas dėl bankų pakankamo ar nepakankamo apmokestinimo pelno mokesčiu. Šias diskusijas inicijavo politikai, nusprendę, kad galiojantys teisės aktai suteikia galimybes bankams vengti pelno mokesčio mokėjimo, o tokio vengimo viena iš priežasčių – teisės aktai, įpareigojantys bankus formuoti atidėjinius blogoms paskoloms dengti, o taip pat leidžiantys šiuos atidėjinius įtraukti į leidžiamus atskaitymus bei tokiu būdu sumažinant pelną. Negana to, jei bankai dėl suformuotų specialiųjų atidėjinių patiria nuostolį, šį nuostolį bankai, kaip ir visi kiti ūkio subjektai, turi teisę perkelti į kitus finansinius metus ir taip sumažinti dar ir kitų metų pelną bei mokėtiną pelno mokestį.

Nesiimu spręsti, ar bankai yra tinkamai apmokestinami pelno mokesčiu, tačiau norėčiau į iškeltą bankų formuojamų atidėjinių problemą pažvelgti iš kiek kitos – iš investuotojų teisių apsaugos pusės.

Dažnai pasitaiko, kad bankai rinkoje veikia ne tik kaip skolinimo ar kreditavimo paslaugas teikiantys subjektai, tačiau kartu ir veikia kaip vertybinių popierių emitentai, viešai platinantys savo išleistus vertybinius popierius: akcijas, obligacijas ar kitus vertybinius popierius. Investuotojams, perkantiems tokius bankų leidžiamus ir viešai platinamus vertybinius popierius, vienas iš svarbiausių kriterijų, nulemiančių apsisprendimą dėl tokių banko platinamų vertybinių popierių įsigijimo, yra informacija apie banko ekonominę, turtinę ir finansinę būklę, kadangi būtent tokia informacija didžiąja dalimi nulemia, ar investicija į banko išleistus vertybinius popierius bus sėkminga.

Vertybinius popierius leidžiantys ir viešai juos platinantys bankai, kaip ir bet kurie kiti vertybinių popierių viešosios apyvartos emitentai, Vertybinių popierių įstatymo nustatyta tvarka privalo paskelbti leidžiamų vertybinių popierių emisijos prospektus, kuriuose, be kita ko, privalo būti nurodyta informacija, pagal kurią investuotojai galėtų teisingai įvertinti konkretaus emitento ekonominę, finansinę, turtinę būklę. Dar daugiau, tokią informaciją, išplatinę savo vertybinius popierius, emitentai privalo skelbti ir periodiškai (kartu su finansinėmis ataskaitomis).

Problema kyla dėl to, kad bankų, skirtingai nuo kitų emitentų, finansiniai ir ekonominiai rodikliai gali būti lengvai „koreguojami“ dėl suformuotų ar nesuformuotų specialiųjų atidėjinių, apie kuriuos ir verda ši diskusija. Tuo atveju, kai bankas suformuoja daug atidėjinių, mažėja banko pelnas arba didėja nuostolis, krenta banko kapitalo pakankamumo rodikliai, mažėja banko balansinis turtas, taip pat krenta ir visi kiti veiklos rodikliai.

Vienas pagrindinių teisės aktų, kuriais reglamentuojamas bankų atidėjinių formavimas, yra Lietuvos banko valdybos nutarimu patvirtinti Minimalūs paskolų vertinimo reikalavimai. Tai yra pakankamai liberalus teisės aktas, pagal kurio nuostatas sprendimas dėl specialiųjų atidėjinių sudarymo yra priimamas iš esmės paties banko nuožiūra. Dėl šios priežasties bankai, susiduriantys su ekonominiais sunkumais bei su kapitalo pakankamumo problemomis, specialiųjų atidėjinių neformuoja net tuomet, kai tą padaryti privalėtų (pvz. skolininkas tampa iš esmės nemokus), kadangi, suformavus visus reikiamus atidėjinius, bankui gali tekti ieškoti papildomų kapitalo šaltinių ar net pripažinti savo nemokumą. Problema kyla dėl to, kaip investuotojui, investuojančiam į banko išleistus vertybinius popierius, reikėtų suprasti bei tinkamai įvertinti banko, kaip emitento, ekonominę turtinę būklę, jei bankas, savo paties iniciatyva, šią informaciją gali koreguoti pakankamai ženkliais mąstais?

Aptariamos problemos reikšmingumą geriausiai iliustruoja liūdnai pagarsėjusio banko Snoras istorija. Užtenka tik pasižiūrėti, kokius atidėjinius blogoms paskoloms dengti per 2009 metų krizę suformavo bankas Snoras, lyginant su skandinaviško kapitalo bankais. Kadangi absoliutūs skaičiai realios situacijos neatspindėtų, nes bankų dydžiai yra skirtingi, geriausiai atskirų bankų politiką atidėjinių formavimo atžvilgiu atsipindi konkretaus banko suformuotų atidėjinių santykis su į banko balansą įtraukto viso turto verte. Taigi, per 2009 metų krizę bankas Snoras suformavo 5 (!) kartus mažesnius atidėjinius nei SEB bankas ir 4 kartus mažesnius atidėjinius nei DNB bankas (lyginant suformuotų atidėjinių dydį su banko turtu iš viso).

Žvelgiant į šiuos skaičius, kylą klausimas, kaip bankas Snoras, kurio paties kreditavimosi kaina rinkoje buvo viena iš brangiausiu ir kurio paties vykdoma kreditavimo politika buvo viena rizikingiausių, sugebėjo 2009 metų krizę atlaikyti kelis kartus sėkmingiau nei vieni iš rinkos lyderių SEB ir DNB bankai, turintys gerokai pigesnius skolinimosi šaltinius bei kurių vykdyta kreditavimo politika buvo ženkliai konservatyvesnė bei mažiau rizikinga nei banko Snoras? Gal ir būtų galima patikėti tokia banko Snoras sėkme, jei ne viena smulkmena – bankas Snoras netrukus bankrutavo. Dar daugiau, šiuo metu kaip viena iš pagrindinių banko Snoras bankroto priežasčių yra įvardijama būtent banko Snoras nepakankami suformuoti atidėjiniai blogoms paskoloms dengti.

Klausimas lieka atviras: kaip investuotojams, analizuojantiems konkretaus banko – emitento finansines ataskaitas ir jomis grindžiant savo priimamus investicinius sprendimus, būti tikriems, kad banko finansinėse ataskaitose pateikiami duomenys apie banko turtinę ekonominę būklę yra tikri? Primenu, kad tokią teisę investuotojams garantuoja Vertybinių popierių įstatymas, o taip pat ir kiti teisės aktai.

Be abejo, galima teigti, kad konkretaus banko formuojamus atidėjinius prižiūri Lietuvos bankas. Tačiau Lietuvos bankas privalėjo prižiūrėti bei vertinti ir 2009 metais banko Snoras formuotus atidėjinius.

Taigi, šiandien turime tokią situaciją, kad bankai, formuodami atidėjinius blogoms paskoloms dengti, gali koreguoti savo finansines ataskaitas taip, kaip jiems tuo metu patogiau. Savo ruožtu, investuotojai, nusprendę investuoti į banko leidžiamus vertybinius popierius, privalo de facto vertinti ir papildomą rizikos veiksnį, kuris nėra niekur numatytas ir kurio niekas nemini – kad banko emitento finansinės ataskaitos neatspindi realios banko emitento turtinės ekonominės padėties.

Išeitis iš tokios padėties, kuri, manau, negali tenkinti nei investuotojų, nei sąžiningų bankų – emitentų interesų, galėtų būti bankų atidėjinių formavimo politikos griežtinimas, pagal kurią bankai specialiuosius atidėjinius blogoms paskoloms dengti turėtų formuoti pagal griežtus kriterijus, nuo kurių nebūtų įmanoma nukrypti. Tokia atidėjinių formavimo politika leistų investuotojams užtikrinti, kad banko emitento turtinė ekonominė būklė yra būtent tokia, kokia nurodyta jo finansinėse ataskaitose ar prospektuose, o suformuoti atidėjiniai yra būtent tokie, kokių bankui reikia blogoms paskoloms padengti. Savo ruožtu, sąžiningiems bankams toks reglamentavimas leistų tikėtis didesnio investuotojų pasitikėjimo bei didesnės banko leidžiamų vertybinių popierių paklausos.

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.