Lietuvos teismų praktikos neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsaugos srityje apžvalga

Neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsauga yra praktiškai visiškai naujas teisinis institutas Lietuvos teisinėje sistemoje. Nepaisant to, kad Lietuvoje finansinių priemonių rinkos intensyviai vystėsi jau gerą dešimtmetį, iki pat 2007 metų pabaigos praktiškai jokia efektyvi neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsauga Lietuvos teisinėje sistemoje nebuvo taikoma.

Neprofesionaliųjų investuotojų teisinės apsaugos reglamentavimo pradžia yra sietina su Europos Sąjungos teisiniu reglamentavimu, t.y. su 2004 m. balandžio 21 d. direktyva dėl finansinių priemonių rinkų[1], kurią įgyvendinant buvo priimtas ir 2007 metais įsigaliojo Finansinių priemonių rinkų įstatymas[2]. Iki Finansinių priemonių rinkų įstatymo įsigaliojimo jokia efektyvi neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsauga taikoma nebuvo.

Taip jau susiklostė, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo pradžia buvo susijusi su netrukus prasidėjusia finansų krize, kurios metu daugelis investuotojų ne tik patyrė itin didelius nuostolius, tačiau taip pat ir išryškėjo neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo atvejai.

Vis dėlto, nepaisant to, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo nustatyta neprofesionaliųjų investuotojų teisinė apsauga visa apimtimi buvo pradėta taikyti jau nuo 2007 metų, tačiau pirmasis sprendimas byloje, kurioje buvo keliamas neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo klausimas, buvo priimtas ir įsiteisėjo tik 2010 metais.

Iki šiol yra priimti ir įsiteisėję iš viso 5 teismo sprendimai bylose, kuriose yra keliami neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo klausimai. Kelia nuostabą tai, kad iš šių penkių bylų tik dvi bylos buvo išnagrinėtos bendrosios kompetencijos teismų. Autoriaus nuomone, klausimai dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo yra kur kas labiau susiję su bendrosios kompetencijos teismų praktika, kadangi klausimai dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo yra neatsiejamai susiję su žalos dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo atlyginimo klausimais. Tai, kad iki pat šiol bendrosios kompetencijos teismų buvo priimti ir įsiteisėjo tik du sprendimai bylose dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisių pažeidimo, net ir įvertinus buvusios finansų krizės įtaką, leidžia daryti išvadą, kad neprofesionalieji investuotojai Lietuvoje dar nėra linkę ginti savo teisių teisminiu keliu.

Pažymėtina, kad abu bendrosios kompetencijos teismų priimti sprendimai buvo susiję su neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsauga, teikiant neprofesionaliesiems investuotojams investicines paslaugas dėl akcijų tiesioginio atpirkimo sandorių sudarymo, kurie praktikoje geriau žinomi kaip REPO sandoriai. Vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civ. byloje (bylos Nr. 2A-318/2011, 2011 m. liepos 25 d.), teismas tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pagal kuriuos investuotojas kitai šaliai – bankui, pardavė turėtas emitentų, kurių akcijomis prekiaujama viešai, akcijas, ir įsipareigojo suėjus sutartyje nustatytam terminui, jas atpirkti, kvalifikavo kaip tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius. Tokia teismo išvada, remiantis Finansinių įsipareigojimų užtikrinimo įstatymo 2 str. 2 d., galėtų būti pripažinta kaip pagrįsta, tačiau šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas padarė akivaizdžią teisės taikymo klaidą, kuomet neįvertino to fakto, kad tarp bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai dėl akcijų tiesioginio atpirkimo sandorių sudarymo yra taip pat kvalifikuotini kaip investicinių paslaugų teikimas (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 str. 13 d.), todėl šioje byloje taip pat privalėjo būti įvertinta banko, teikusio investicines paslaugas, veiksmų  atitiktis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 21, 22, 24 ir 25 straipsniuose įtvirtintiems reikalavimams. Minimoje byloje to padaryta nebuvo, todėl manytina, kad toks teismo sprendimas nėra pagrįstas ir teisingas. Analizuojamu požiūriu kur kas teisingesnis yra Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 4 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-80-623/2011, kuria Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine instancija, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo į pirmosios instancijos teismą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai konstatavo, kad tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams dėl vertybinių popierių atpirkimo nėra taikomas Finansinių priemonių rinkų įstatymas ir šiame įstatyme įtvirtinta neprofesionaliųjų investuotojų teisinė apsauga. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad, sudarant sutartis dėl vertybinių popierių atpirkimo, šalims tarpininkavo subjektas, kuris yra finansų maklerio įmonė ir kuriam yra taikoma Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytos pareigos teikiant investicines paslaugas neprofesionaliesiems investuotojams, todėl yra neišvengiamas šio subjekto veiksmų vertinimas Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytų pareigų neprofesionaliesiems investuotojams atžvilgiu. Šioje Vilniaus apygardos teismo nutartyje buvo tinkamai kvalifikuoti ir įvertinti tarp bylos šalių susiklostę teisiniai santykiai, todėl ši nutartis laikytina pagrįsta.

Autorius, įvertinęs aukščiau paminėtą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, norėtų pažymėti, kad neprofesionaliųjų investuotojų teisinė apsauga visuomet yra susijusi su viešojo intereso apsauga. Dėl šios priežasties bylas nagrinėjantys teismai visose bylose, kuriose nagrinėjami klausimai, liečiantys finansines priemonės ir investicinių paslaugų teikimą, privalo vertinti finansinių priemonių rinkų tarpininko, t.y. finansų maklerio įmonės ar banko, veiksmų atitiktį Finansinių priemonių rinkų įstatyme įtvirtintiems reikalavimams dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisių apsaugos. Kaip matyti iš pateiktų bylų, teismai šio reikalavimo ne visuomet laikosi.

Šiek tiek labiau nei bendrosios kompetencijos teismų praktika, dėl klausimų, liečiančių neprofesionaliųjų investuotojų teisinę apsauga, yra išplėtota administracinių teismų praktika. Šiandien yra priimti ir įsiteisėję trys administracinių teismų sprendimai bylose dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisinės apsaugos.

2011 m. kovo 7 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo (LVAT) priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 teismas pasisakė dėl kompleksinių Finansinių priemonių rinkų įstatymo nustatytų pareigų neprofesionaliųjų investuotojų teisių atžvilgiu. Šioje byloje buvo konstatuota, kad įstatymų leidėjas finansų maklerio įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis ir jo interesais apimties neapriboja Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2–13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu. Priešingai, iš pacituotos nuostatos konstrukcijos yra aiškiai matyti, jog pareiga „veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais“ nėra išvestinė iš pareigos veikti laikantis minėtų nuostatų reikalavimų, ji yra savarankiška ir taikoma finansų maklerio įmonės veiklai, susijusiai su investicinių paslaugų ir (arba) papildomų paslaugų teikimu klientui. Ši LVAT išvada yra labai svarbi nustatant šios Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 1 d. įtvirtintos finansų maklerio įmonės pareigos taikymo apimtį ir taikymo ribas. Pirmiausia, kaip buvo paminėta cituojamoje nutartyje, finansų maklerio įmonės pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis ir jo interesais apimties neapriboja FRPĮ 22 str. 2-13 dalyse nustatytos pareigos, t.y. net ir nenustačius, kad finansų maklerio įmonė būtų pažeidusi bet kurią iš FRPĮ 2-13 dalyse įtvirtintų pareigų, finansų maklerio įmonė vis tiek gali būti pripažinta netinkamai teikusi investicines paslaugas neprofesionaliems investuotojams, jei ji investicines ir (arba) papildomas paslaugas būtų teikusi nesivadovaudama geriausia praktika. Visų antra, manytina, kad finansų maklerio įmonė galėtų būti pripažinta kaip pažeidusi FRPĮ 22 str. 1 d. nustatytą pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kliento sąlygomis ir jo interesais tuo atveju, kuomet finansų maklerio įmonė apsiribotų tik formaliu teisės aktų nustatytų pareigų neprofesionaliesiems investuotojams vykdymu. Tokia situacija, pavyzdžiui, gali atsirasti tokiu atveju, kai finansų maklerio įmonė savo klientui siūlo ne tokius investicinius sprendimus, kurie būtų tinkamiausi klientui, tačiau kurių teikimas būtų pelningiausias arba kitaip naudingiausias finansų maklerio įmonei.

Minimame LVAT sprendime administracinėje byloje Nr. A63 – 2604/2011 buvo pasisakyta ir dėl FRPĮ 22 str. 3 – 4 dalyse įtvirtintos FMĮ pareigos atskleisti klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. FRPĮ 22 str. 4 d. konkretizuoja, kad FMĮ, vykdydama šią pareigą, privalo klientui pateikti informaciją apie įmonę ir jos teikiamas paslaugas, finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones, klientų pavedimų vykdymo vietas, pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Teismas, aiškindamas šias FRPĮ nuostatas, išaiškino, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šio subjekto pareiga neapsiriboja vien tik aptariamoje nuostatoje nurodytos informacijos pateikimu. Priešingas vertinimas, atsižvelgiant į Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nurodytos informacijos bendrą pobūdį, neužtikrintų įstatymų leidėjo aptariama pareiga siekiamo tikslo – suteikti klientams ir potencialiems klientams informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Taigi, FRPĮ 22 str. 4 d. nėra pateikiamas baigtintis informacijos, kurią FMĮ privalo atskleisti savo klientams, sąrašas, ir kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas aplinkybes, turi būti vertinama, ar FMĮ tinkamai įgyvendino savo pareigą atskleisti visą informaciją.

Tokia aukščiau pateikta LVAT pozicija yra ypač sustiprinama tuo, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3-4 dalyse nėra visiškai tiksliai perkeltos 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID). Pažymėtina, kad MiFID direktyvos 19 str. 3 d., inter allia, numato, kad FMĮ, teikdama investicines ir (arba) papildomas paslaugas, FMĮ atskleistų informaciją apie klientų pavedimų įvykdymo sistemas. Tokios nuostatos FRPĮ 22 str. 3 – 4 dalyse nėra. Todėl konstatavus, jog FRPĮ 22 str .4 d. yra pateikiamas baigtinis FMĮ atskleistinos informacijos savo klientams sąrašas, būtų galima teigti, kad Lietuvos Respublika nepilnai įgyvendino MiFID direktyvos reikalavimus.

Kitoje LVAT nagrinėtoje byloje 2011 m. balandžio 14 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-48/2011 buvo pasisakyta dėl FMĮ investavimo rekomendacijų teikimo. FRPĮ 22 str. 5 d. numato, kad FMĮ, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento: žinias ir patirtį investavimo srityje, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pažymėtina, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymas numato pakankamai didelę atsakomybę ir nustato pakankamai dideles pareigas FMĮ, susijusias su investavimo rekomendacijų teikimu, t.y. iš esmės FMĮ atsako už investavimo rekomendacijos teisingumą, todėl visuomet yra itin svarbu nustatyti, ar kiekvienu atveju FMĮ teikė investavimo rekomendacijas. Minimoje LVAT nutartyje Nr. A858-48/2011 buvo konstatuota, kad kiekvienu atveju, siekiant nustatyti, ar FMĮ savo klientams teikė investavimo konsultacijas, turi būti nustatyti keli elementai: pirma, tokia rekomendacija gali būti teikiama ir įmonės, ir kliento iniciatyva; antra, tai turi personalizuota, konkrečiam asmeniui skirta ir neviešai teikiama rekomendacija; trečia, tai informacija/rekomendacija apie konkrečias finansines priemones ir potencialiam klientui siūloma atlikti konkrečius veiksmus (pirkti, parduoti ar pan.); ketvirta, rekomendacija teikiama kaip tinkama klientui arba teikiama įvertinus kliento asmenines savybes. Tik konkrečiu atveju nustačius šių elementų visumą, galima konstatuoti esant investavimo rekomendaciją. Tokiu investavimo rekomendacijos apibrėžimu, be kita ko, siekiama ją atriboti nuo bendros informacijos, kurią reklamos ar kitais tikslais gali viešai platinti finansų maklerio įmonė. Taigi, tik konstatavus šių keturių elementų visumą, galima teigti, kad FMĮ teikta savo klientams informacija buvo investavimo rekomendacija. Jei bent vieno iš šių elementų nėra, vadinasi, negalime konstatuoti ir investavimo rekomendacijos teikimo fakto.

Išvados:

1. Bendrosios kompetencijos teismų praktika klausimais, liečiančiais neprofesionaliųjų investuotojų teisinę apsaugą, dar tik pradeda formuotis;
2. Bendrosios kompetencijos teismai ne visuomet teisingai taiko Finansinių priemonių rinkų įstatyme įtvirtintas nuostatas dėl neprofesionaliųjų investuotojų teisinės apsaugos;
3. Finansų maklerio įmonės pareiga teikiant investicines paslaugas savo klientams sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, nėra apribota Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2-13 dalyse įtvirtintų pareigų vykdymu;

Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 4 d. nėra numatytas baigtinis informacijos, kurią Finansų maklerio įmonė privalo atskleisti savo klientams, sąrašas.