Nenugalimos jėgos (force majeure) teisinė prigimtis, jos santykis su kitomis atleidimo nuo civilinės atsakomybės aplinkybėmis (Straipsnis buvo publikuotas žurnale “Juristas” 2010 Nr. 6)

Šiandieninėje teisinėje praktikoje neretai pasitaikantis atvejis, kuomet sutarties vykdymas, pagal sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tampa neįmanomas dėl tam tikrų išorinių, nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių. Būtent tokių atvejų išsprendimui ir yra skirtas nenugalimos jėgos (force majeure) institutas.

Nenugalimos jėgos (force majeure) institutas yra kilęs iš romėnų teisės, kurio užuomazgos yra kildinamos iš romėnų teisėje gerai žinomo principo impossibilium nulla obligatio est (negalima reikalauti to, kas neįmanoma). Pati šio principo formuluotė yra priskiriama žymiam romėnų teisininkui Iuventus Celsus [1]. Pabrėžtina, kad principas impossibilium nulla obligatio est reiškia išimtį iš kito visuotinai žinomo romėnų teisės principo pacta sunt servanda.

Modernioje teisės sistemoje principas force majeure yra aptikamas praktiškai visų kontinentinės teisės valstybių civiliniuose kodeksuose. Šis principas taip pat įtvirtintas Jungtinių Tautų konvencijoje dėl tarptautinio prekių pardavimo sutarčių 79 straipsnyje, taip pat UNIDROIT principų dėl tarptautinių komercinių sutarčių 7.1.7. straipsnyje. Atkreiptinas dėmesys, kad bendrosios teisės sistemos šalyse, kuriose itin stipriai pasireiškia sutarčių laisvės principas, force majeure institutas yra taikomas labai rezervuotai, kadangi tai reiškia išimtį iš minėto sutarčių laisvės principo. Įdomu paminėti, kad, pvz. Jungtinės Karalystės teismai iki pat XIX a. antosios pusės nenugalimos jėgos instituto praktiškai iš vis nepripažino. [2] Pavyzdžiui, vienoje 1647 m. nagrinėtoje byloje teismas pasisakė, kad šalis, dėl nenugalimos jėgos aplinkybės negalėjusi įvykdyti sutarties, vis tiek bus laikoma pažeidusi sutartį. Jei šalis nori, kad esant nenugalimos jėgos aplinkybėms ji būtų atleista nuo civilinės atsakomybės, tegul numato tai sutartyje. [3] Manytina, kad toks griežtas sutarčių laisvės principo taikymas neatspindi netgi pačios sutarčių laisvės esmės, kadangi pats laisvės apibrėžimas suponuoja tai, kad laisvė – galimybė daryti tai, kas nėra žalinga visuomenei. [4] Vadovaujantis pateiktu apibrėžimu, akivaizdu, kad pats sutarties laivės principas nėra ir negali būti absoliutus, kadangi padarant sutarties laisvės principą absoliutų, būtų pažeistas, inter allia, teisingumo principas, priverčiant šalį, kuri nėra kalta už sutarties neįvykdymą, už tai atsakyti. Tikėtina, kad panašiais argumentais vadovaujantis, buvo priimtas sprendimas precedentinėje Jungtinės Karalystės teismo nagrinėtoje byloje Taylor v Caldwell, kurioje teismas pasisakė, kad, įvykus tam tikrai neprognozuotai sąlygai, už kurią nei vieną šalis nėra atsakinga, tačiau kuri daro sutarties įvykdymą neįmanomu, šalys turi būti atleistos nuo sutarties vykdymo. [5] Jungtinės Karalystės teismai, nagrinėję vėlesnes panašias bylas palaikė šią suformuotą doktriną dėl būtinumo vengti teisingumo principo pažeidimo įpareigojant šalį vykdyti neįmanomus įvykdyti įsipareigojimus, kuomet nėra šios šalies kaltės. [6]

Pagal savo teisinę prigimtį force majeure institutas reiškia, kad šalis, negalinti įvykdyti savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl tam tikrų išorinių, nuo šalies valios nepriklausančių įvykių, kurių šalis nenumatė ir negalėjo numatyti bei dėl kurių šalis nėra prisiėmusi rizikos, turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą. Praktiškai analogiška nuostata yra įtvirtintą ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.212 str., kuris numato, kad šalis yra atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui.

Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas force majeure sąvoką, yra pasisakęs, kad force majeure sąvoka nereiškia tik absoliutaus negalėjimo, bet turi būti suvokiama atsižvelgiant į su subjektu nesusijusias, neįprastas ir nenumatomas aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi. [7] Europos Teisingumo Teismas nurodė, kad force majeure sąvoka apima objektyvų elementą, susijusį su neįprastomis ir su subjektu nesusijusiomis aplinkybėmis, ir subjektyvų elementą, susijusį su suinteresuotojo asmens pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių, imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių. [8] Vadovaujantis Europos Teisingumo Teismo formuojama praktika, objektyvusis force majeure elementas reiškia, kad aplinkybės, padariusios sutarties įvykdymą neįmanomu, privalo būti neįprastos bei nesusijusios su subjektu, prašančiu jį atleisti nuo sutarties vykdymo dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. [9] Pabrėžtina, kad neįprastomis aplinkybėmis bus pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurių atsiradimo šalys negalėjo nei numatyti, nei prognozuoti. Derėtų atkreipti dėmesį, kad tai, ar tam tikros aplinkybės yra pakankamai neįprastos, kad atitiktų force majeure kriterijus, yra fakto klausimas, kuris, šalims dėl jo nesusitarus, greičiausiai bus sprendžiamas teisme. Papildomai reikėtų pažymėti, kad tam tikrų aplinkybių pripažinimo nenugalimos jėgos aplinkybėmis turi būti aiškinamas vadovaujantis griežtuoju, siaurinamuoju (lot. stricto sensu) aiškinimo būdu, kas nulemia, kad net jei tam tikra aplinkybė, dėl kurios pasidaro neįmanoma įvykdyti sutartį, yra pakankamai reta, tačiau praktikoje kartais pasitaikanti, ji nebus laikoma force majeure aplinkybe.

Kalbant apie subjektyvųjį force majeure elementą, derėtų pažymėti, kad šalis nebus atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą net ir tuo atveju, jei ji sutarties neįvykdė dėl tokių aplinkybių, kurios, nors ir buvo neįprastos bei šalies nenumatytos, tačiau jei šios aplinkybės atsirado dėl šalies kaltės arba šalis buvo prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo riziką. Kaip aplinkybės pavyzdys, kuris atsirado dėl šalies kaltės, yra paminėtinas įmonėje kilęs streikas, kuris kilo dėl to, kad šalis, kaip darbdavys, netinkamai vykdė savo įsipareigojimus darbuotojams arba netinkamai derėjosi su darbuotojų atstovais. [10] Šalis taip pat nebus atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jei šalis sutarties neįvykdė dėl aplinkybių, dėl kurių atsiradimo ji buvo prisiėmusi riziką. Kaip tokia aplinkybė gali būti traktuojama tam tikrų žaliavų ar medžiagų, kurias viena sutarties šalis įsipareigojo tiekti kitai sutarties šaliai, kainos pakilimas rinkoje kelis kartus. Kadangi tokia sutarties šalis veikia tam tikroje rinkoje, ji privalo prisiimti riziką, kad verslo sąlygos tam tikroje rinkoje gali kardinaliai pasikeisti, taigi, tokia aplinkybė nebus traktuojama nenugalimos jėgos aplinkybė. [11]

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, galima teigti, kad nenugalimos jėgos (force majeure) instituto taikymas yra pakankamai komplikuotas bei sudėtingas. Šaliai, kuri nori pasinaudoti force majeure institutu tam, kad išvengtų civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, tektų itin sunki įrodinėjimo našta. Pabrėžtina, kad pati force majeure instituto teisinė prigimtis suponuoja, kad kaip nenugalimos jėgos aplinkybės gali būti pripažįstamos tik itin išimtiniai atvejai.

Nenugalimos jėgos (force majeure) instituto santykis su kitomis atleidimo nuo civilinės atsakomybės aplinkybėmis

Pabrėžtina, kad force majeure institutas nėra vienintelis teisinis institutas, kuriuo remdamasi šalis gali tikėtis būti atleista nuo civilinės atsakomybės už savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymą. Daugiau aplinkybių, kurioms esant šalis gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą, yra numatyta LR CK 6.253 str. Kadangi šio straipsnio tyrimo objektui – nenugalimos jėgos (force majeure) institutui yra, autoriaus nuomone, giminingos tik kelios iš LR CK 6.253 str. įtvirtintų aplinkybių, t.y. valstybės institucijų veiksmai bei trečiojo asmens veikla, todėl šiame skyriuje detaliau analizuosime tik šiuos atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus.

Nenugalimos jėgos santykis su atleidimu nuo civilinės atsakomybės, kuomet sutarties tampa neįmanoma įvykdyti dėl valstybės veiksmų (LR CK 6.253 str. 3 d.). Pažymėtina, kad šių dviejų institutų santykis yra pakankamai glaudus. Neretai valstybės veiksmai, užkertantys kelią įvykdyti sutartį, yra pripažįstami force majeure aplinkybėmis, kurios atleidžia šalį nuo civilinės atsakomybės. Tačiau tarp valstybės veiksmų bei force majeure aplinkybių egzistuoja keli esminiai skirtumai. Visų pirma, force majeure aplinkybėmis pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios negalėjo būti iš anksto prognozuojamos bei numatytos. Tuo tarpu valdžios institucijų veiksmai neretai gali būti prognozuojami (pvz. parlamente svarstomas tam tikro teisės akto projektas). [12] Jei valdžios institucijų veiksmai visgi negalėjo būti numatyti, tai jau būtų pagrindas atleisti šalį už sutarties neįvykdymą (pvz. neteisėtas prekių sulaikymas muitinės sandėliuose). [13] Tačiau jei valdžios institucijų veiksmai galėjo būti prognozuojami, tuomet, šio straipsnio autoriaus nuomone, nėra pagrindo atleisti šalį nuo civilinės atsakomybės, kadangi šalys galėjo numatyti tokį valstybės institucijų žingsnį, vadinasi, privalėjo ir prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Taip pat pažymėtina, kad, skirtingai nuo force majeure aplinkybių, kurių sukeltų padarinių neįmanoma išvengti, neigiami valdžios institucijų veiksmų sukelti padariniai gali būti panaikinti juos ginčijant teisme. Pabrėžtina, kad Lietuvos teismų praktikoje šie du institutai taip pat ne visuomet yra tinkamai atskiriami. Pavyzdžiui, vienoje LAT nagrinėtoje byloje, pagal bylos faktines aplinkybes atsakovui nesugebant tinkamai įvykdyti sutarties, kadangi Lietuvos valstybė neskyrė pakankamai finansinių lėšų šios sutarties vykdymui, kuriuos skirti ji privalėjo, ieškovas nutraukė sutartį ir pareikalavo nuostolių bei netesybų priteisimo iš atsakovo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjęs šią bylą, pasisakė, kad nėra jokio teisinio pagrindo Lietuvos valstybės neskirtą finansavimą pripažinti force majeure aplinkybėmis. [14] Manytina, kad šiuo atveju Lietuvos valstybės neskirtas finansavimas turėjo būti pripažintas kaip valstybės veiksmai, ir tik tuomet vertinti, ar yra pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės esant šiam pagrindui, t.y. valstybės institucijų veiksmams. Pažymėtina, kad nors šie du atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutai, t.y. nenugalimos jėgos aplinkybės bei valstybės institucijų veiksmai, yra pakankamai giminingi, tačiau vis dėlto tai yra skirtingi atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutai, kurių taikymui yra būtinos skirtingos teisinės prielaidos, todėl kiekvienu atveju yra labai svarbu šiuos du institutus tinkamai kvalifikuoti bei atriboti vienas nuo kito.

Force majeure aplinkybių santykis su atleidimu nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiklos (LR CK 6.253 str. 4 d.). Pažymėtina, kad, kaip ir esant force majeure aplinkybėms, taip pat ir siekiant būti atleistam nuo civilinės atsakomybės dėl trečiojo asmens veiksmų taikomos panašios sąlygos, t.y. abiem atvejais žalą turi sukelti aplinkybės ar veiksmai, kurių sutarties šalys kontroliuoti bei numatyti negalėjo bei dėl kurių šalys nebuvo prisiėmusios rizikos. Atkreiptinas dėmesys, kad pagrindinis pagrindas šalies nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymo dėl trečiojo asmens kaltės neatleisti yra tas atvejis, kuomet šalis buvo prisiėmusi riziką dėl trečiojo asmens veiksmų, taip pat tuo atveju, kuomet įstatymai numato, kad šalis yra atsakinga už trečiojo asmens veiksmus.

Force majeure instituto santykis su sutartinių įsipareigojimų vykdymu pasikeitus aplinkybėms (LR CK 6.204 str.)

Glaudus force majeure instituto santykis su sutartinių įsipareigojimu vykdymu pasikeitus aplinkybėms nulėmė būtinybę šiame straipsnyje aptarti ir šį teisinį aspektą, nepaisant to fakto, kad pasikeitusios aplinkybes neatleidžia šalies nuo jos sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

Pažymėtina, kad tam, jog būtų galima pritaikyti nenugalimos jėgos (force majeure) institutą, dėl kurio sutarties neįvykdžiusi šalis būtų atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, yra būtina, kad dėl neprognozuotų ir nenumatytų aplinkybių, dėl kurių nei viena šalis nebūtų prisiėmusi rizikos, sutarties įvykdyti pasidarytų faktiškai neįmanoma. Tačiau neretai praktikoje pasitaiko, kad dėl nenumatytų ir neprognozuotų aplinkybių sutartį įvykdyti yra vis dar įmanoma, tačiau tą padaryti tampa kur kas sudėtingiau, brangiau ar įvykdyti sutartį užtruktų kur kas ilgiau. Pabrėžtina, kad tais atvejais, kuomet sutartį įvykdyti yra vis dar įmanoma, šalis negali remtis force majeure institutu, kaip pagrindu atleisti ją nuo civilinės atsakomybės už sutarties neįvykdymą. Tokiu atveju šalis, kuriai dėl pasikeitusių aplinkybių sutartį įvykdyti tapo kur kas sudėtingiau, nei buvo numatyta sutarties sudarymo metu, gali remtis LR CK 6.204 str. ir prašyti, kad sutarties vykdymas būtų pakeistas. Akcentuotina, kad šalis gali prašyti pakeisti sutartį pagal LR CK 6.204 str. esant praktiškai analogiškoms aplinkybėms, kaip nenugalimos jėgos (force majeure) atveju, t.y. aplinkybės turi atsirasti arba tapti žinomos po sutarties sudarymo, šių aplinkybių šalis negalėjo numatyti, negalėjo jų kontroliuoti bei šalis nebuvo prisiėmusi šių aplinkybių atsiradimo rizikos. Vienintelis įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms instituto skirtumas nuo nenugalimos jėgos (force majeure) instituto yra tas, kad esant force majeure institutui sutarties vykdymas tampa faktiškai neįmanomas, tuo tarpu nagrinėjamu atveju sutarties vykdymas, kaip jau yra minėta aukščiau, yra vis dar įmanomas, tačiau kur kas sudėtingesnis ar brangesnis.

Pabrėžtina, kad LR CK 6.204 str. įtvirtintas labai svarbus rebus sic stantibus principas, kuris reiškia, kad sutartis turi būti vykdoma atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. [15] Šis principas yra įtvirtintas ir Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės, taip pat kituose teisės aktuose, kurie daro šį principą tarptautinės teisės principu. Pabrėžtina, kad ir Europos Teisingumo teismas savo nagrinėtose bylose yra pasisakęs, kad negalima nepaisyti rebus sic stantibus principo, kadangi tai pažeistų veiklos vykdytojų teisėtus interesus. [16]

Išvados

Atsižvelgiant į šiame straipsnyje išdėstytas aplinkybes, akivaizdu, kad tiek nenugalimos jėgos (force majeure) institutas, tiek ir jam giminingi, šiame straipsnyje aptarti institutai pasižymi pakankamai komplikuotu praktiniu pritaikymu, t.y. jais remiantis šalys gali tik išimtinais atvejais tikėtis būti atleistoms nuo civilinės atsakomybės. Be to, dažniausiai minimų institutų buvimas ar nebuvimas būna konstatuotas tik teisme. Siekiant to išvengti, būtų itin rekomenduotina šalims, sudarant sutartis, nusimatyti visas aplinkybes, kurias šalys laikys nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis, ir kurioms įvykus, šalys būtų atleidžiamos nuo savo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.

Taip pat derėtų pažymėti, kad neretai praktikoje neišvengiama klaidų kvalifikuojant bei atribojant nenugalimos jėgos (force majeure) institutą nuo jam giminingų atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindų, tokių kaip valstybės veiksmai ar trečiojo asmens veikla. To būtų galima išvengti įstatymiškai įtvirtinus kiekvieno šių atleidimo nuo civilinės atsakomybės instituto taikymo pagrindus.

Straipsnyje naudotos literatūros sąrašas

1. Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition, 2005;
2. Dambrauskaitė, Asta, „Neįmanomumo įvykdyti prievolę įtaka sandorių galiojimui: principo Impossibilium nulla obligatio est taikymas šiuolaikinėje teisėje“. Jurisprudencija, 2009, Nr 3(117);
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. I dalis. – Teisės institutas, K. Jovaišo PĮ, Vilnius, 2000;
4. Gedeikis, Mindaugas. „Sutarties laisvės principas ikisutartiniuose santykiuose“. 2006, s.l.;
5. Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga, prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003 m;
6. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-314/06, Société Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) v Administration des douanes et droits indirects;
7. 2007-07-18 Generalinės Advokatės Juliane Kokott išvada, pateikta Europos Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. C-314/06,  Société Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) v Administration des douanes et droits indirects;
8. 2005 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Nr. T-19/01;
9. Byla Paradine v Jane (1647). Cituojama pagal: Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition, 2005;
10. Byla Taylor v Caldwell (1863). Cituojama pagal: Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition;
11. 2008 m. vasario 11 d. LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-62/2008

[1] Dambrauskaitė Asta, „Neįmanomumo įvykdyti prievolę įtaka sandorių galiojimui: principo Impossibilium nulla obligatio est taikymas šiuolaikinėje teisėje. Jurisprudencija, 2009, Nr 3(117), psl. 316.
[2] Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition, 2005. Psl. 209.
[3] Byla Paradine v Jane (1647). Cituojama pagal: Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition, 2005. Psl. 209.. Psl. 209.
[4] Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. I dalis. – Teisės institutas, K. Jovaišo PĮ, Vilnius, 2000. Psl. 212. Cituojama pagal: GEDEIKIS, Mindaugas. „Sutarties laisvės principas ikisutartiniuose santykiuose“. 2006, s.l. Prieiga per internetą adresu <http://www.vako.lt/projektai/download.php?file=sutarties_laisve.pdf> .
[5] Byla Taylor v Caldwell (1863). Cituojama pagal: Stone, Richard „The modern law of contract“. 6^th edition, 2005. Psl. 209. psl. 210.
[6] Ibid.
[7] Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-314/06, Société Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) v Administration des douanes et droits indirects
[8] Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-314/06, Société Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) v Administration des douanes et droits indirects.
[9] 2007-07-18 Generalinės Advokatės Juliane Kokott išvada, pateikta Europos Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje Nr. C-314/06,  Société Pipeline Méditerranée et Rhône (SPMR) v Administration des douanes et droits indirects.
[10] Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga, prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003 m. Psl. 284.
[11] Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga, prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003 m. Psl. 284.
[12] Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga, prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003 m. Psl. 351.
[13] Ibid.
[14] 2008 m. vasario 11 d. LAT nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-62/2008.
[15] Autorių kolektyvas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga, prievolių teisė (I). Justitia, Vilnius, 2003 m. Psl. 269.
[16] 2005 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Nr. T-19/01.

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.