Prievolių pagal komercines sutartis užtikrinimo būdai: laidavimo draudimas ir finansinis garantavimas

Praeitoje publikacijoje buvo aptartas faktoringo teisinis institutas, kurio pagrindinė paskirtis yra padėti verslininkams išspręsti atidėtų ir / arba vėluojančių mokėjimų problemą pasinaudojant faktoringo paslaugomis. Publikaciją apie faktoringą galite rasti čia. Šis straipsnis bus skirtas aptarti iš esmės priešingos problemos, nei tos, kuriai spręsti yra skirta faktoringo sutartis, sprendimo priemones ir būdus. Jei naudodamiesi faktoringo sutartimi verslininkai gali išspręsti atidėtų ar uždelstų mokėjimų jiems problemą, tai šia publikacija aprašyti laidavimo draudimo ir finansinio garantavimo institutai padeda išspręsti paties verslininko patikimumo prieš verslo partnerius ar kontrahentus problemą. Šis straipsnis turėtų būti aktualus iš esmės visiems verslininkams, tačiau ypač aktualus turėtų būti verslininkams, kurių veikla yra orientuota į eksportą, o taip pat tiems, kurie sudaro daug verslo sutarčių su iki tol nepažįstamais ar menkai pažįstamais subjektais.  

Kaip visuotinai žinoma, šiandieniniai verslo santykiai dažnai yra tęstiniai, trunkantys pakankamai ilgą laiko tarpą, o taip pat sudėtingi bei rizikingi. Dėl šios priežasties itin aktualus tampa kitos sandorio šalies patikimumo ir gebėjimo įvykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus klausimas. Kita vertus, analogiškai dažnai verslininkams iškyla problema siekiant įrodyti savo pačių patikimumą kitai sandorio šaliai. Taip pat natūralu, kad verslininkai, sugebėję įrodyti savo pačių aukštą patikimumą kitai sandorio šaliai, turės geras galimybes derėtis dėl geresnių sutarties sąlygų, pavyzdžiui, geresnės kainos, didesnio kainos mokėjimo atidėjimo ar kitų palankesnių sąlygų. Visuotinai žinoma, kad verslininkai, turėdami verslo reikalų su ne itin patikimais kontrahentais, reikalauja visos ar bent didžiosios dalies kainos sumokėjimo avansu, t.y. nesuteikia jokio arba beveik jokio kainos sumokėjimo atidėjimo, o taip pat taiko aukštesnes savo prekių ar paslaugų kainas, nes būtent aukštesnė kaina yra verslininkų paprastai naudojama kaip būdas suvaldyti aukštą kitos sandorio šalies riziką. Šias įvardintas problemas labai efektyviai sprendžia laidavimo draudimas ir finansinis garantavimas.

Laidavimo draudimo esmė:

Laidavimo draudimu yra laikoma ne gyvybės draudimo paslauga, pagal kurią specialus subjektas – draudimo bendrovė (draudikas), pagal draudėjo (laidavimo draudimo paslaugą perkančio subjekto) užsakymą, laiduoti trečiajam asmeniui – naudos gavėjui, draudiko prievolių įvykdymą. Laidavimo draudimas reiškia, kad jei draudėjas tinkamai neįvykdys savo prievolių trečiajam asmeniui (naudos gavėjui), tuomet draudimo bendrovė (draudikas) atlygins naudos gavėjo dėl tokio draudėjo prievolių neįvykdymo / netinkamo įvykdymo patirtus nuostolius iki laidavimo draudimo liudijime (polise) nurodytos sumos. Taigi, jei verslininko kontrahentas pateikia laidavimo draudimą kaip savo sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimą, tai reiškia, kad verslininko dėl netinkamo jo kontrahento įsipareigojimų nevykdymo patirtus nuostolius atlygins jau ne pats kontrahentas, o greičiausiai draudimo bendrovė. Remiantis Civilinio kodekso nustatytu reglamentavimu, jei prievolė (šiuo atveju – prievolė, pagal kurią išduotas laidavimo draudimo liudijimas) yra neįvykdyta, tiek prievolių neįvykdęs subjektas, tiek draudimo bendrovė, išdavusi laidavimo draudimo liudijimą, prieš verslininką atsakys solidariai, t.y. verslininkas galės savo patirtų nuostolių atlyginimo reikalauti tiek tiesiogiai iš prievolių neįvykdžiusio subjekto (draudėjo), tiek iš laidavimo draudimo liudijimą išdavusios draudimo bendrovės.

Ekonominis laidavimo draudimo naudingumas naudos gavėjui (verslininkui, kurio interesais yra išduodamas laidavimo draudimo liudijimas) pasireiškia tuo, kad laidavimo draudimas šiam verslininkui praktiškai iki minimumo sumažina kitos sandorio šalies (draudėjo) riziką. Kuomet verslininkui atsiranda galimybė reikalauti nuostolių dėl kitos sandorio šalies neįvykdytų / netinkamai įvykdytų prievolių atlyginimo ne tik iš tiesiogiai prievolių neįvykdžiusio subjekto, bet dar ir iš draudimo bendrovės (iš jos beveik visuomet reikalaujama pirmiausiai), tikimybė, kad šie nuostoliai verslininkui bus neatlyginti, tampa minimali. Papildomai paminėtina, kad teikti laidavimo draudimo paslaugas gali tik specialūs subjektai, t.y. draudimo bendrovės, kurios turi išduotą draudimo įmonės licenciją, draudimo bendrovių veikla yra kontroliuojama priežiūros organo (Lietuvoje tai būtų Lietuvos bankas), tam, kad gauti draudimo įmonės licenciją, bendrovė turi atitikti visą eilę reikalavimų, tame tarpe ir reikalavimus dėl kapitalo pakankamumo (pakankamai didelius), todėl tikimybė, kad draudimo įmonė neįvykdys / negalės įvykdyti savo prievolių pagal išduotą laidavimo draudimo liudijimą, yra itin minimali.

Savo ruožtu, ekonominis laidavimo draudimo naudingumas draudėjui (subjektui, kuris iš draudiko įsigyją laidavimo draudimo liudijimą) pasireiškia tuo, kad padeda užtikrinti ir garantuoti kitai sandorio šaliai savo patikimumą bei tinkamą prievolių vykdymą. Dėl to ženkliai padidėja pačios sutarties sudarymo tikimybė, o taip pat ir draudėjo galimybės derėtis dėl kur kas palankesnių sutarties sąlygų. Ekonominis laidavimo draudimo naudingumas draudimo bendrovei (draudikui) pasireiškia pajamomis, sumokamomis draudėjų už išduotus laidavimo draudimo liudijimus (tai yra viena iš ne gyvybės draudimo bendrovių komercinių veiklų).

Praktikoje laidavimo draudimo liudijimai dažniausiai išduodami draudimo bendrovei laiduojant už kelių rūšių komercinių santykių įvykdymą, tarp kurių dažniausiai pasitaikantys yra šie:

·        Pasiūlymo laidavimas: dažniausiai naudojamas verslininkams teikiant pasiūlymus dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose. Pažymėtina, kad juose verslininkai, teikiantys pasiūlymus, pagal viešojo pirkimo dokumentus privalo pateikti pasiūlymo įvykdymo užtikrinimą. Šiuo atveju draudimo bendrovė laiduoja, kad pasiūlymą pateikęs verslininkas (tiekėjas) pasiūlymo neatsiims, o laimėjus viešojo pirkimo konkursą, atvyks sudaryti viešojo pirkimo sutarties;

·        Darbų atlikimo laidavimas: šiuo atveju draudimo bendrovė laiduoja, kad verslininkas tinkamai atliks pagal sutartį įsipareigotus atlikti darbus;

·        Tiekimo užtikrinimo laidavimas: pagal šį laidavimo draudimą draudimo bendrovė laiduoja už tai, kad verslininkas tinkamai vykdys prekių tiekimo prievoles, t.y. tinkamai ir laiku užsakovui pateiks jo užsakytas prekes;

·        Kitos laidavimo draudimo rūšys: gali būti garantinio laikotarpio laidavimas, avansinio apmokėjimo laidavimas, kitos laidavimo draudimo rūšys.

Galiausiai, reikia paminėti, kad laidavimo draudimo liudijimai negali būti išduodami draudimo bendrovei laiduojant už pasiimto kredito ar paskolos grąžinimą.

Finansinės garantijos esmė:

Finansine garantija yra laikoma finansų įstaigos suteikta garantija, pagal kurią finansų įstaiga neatšaukiamai įsipareigoja sumokėti garantijoje nurodytą pinigų sumą, jeigu bus įvykdytos visos garantijoje nustatytos sąlygos (Finansų įstaigų 2 str. 6 d.). Būtina pažymėti, kad finansinė garantija yra netapati banko garantijai (dar kitaip žinomai kaip subsidiarioji garantija), kaip tai reglamentuoja Civilinio kodekso atitinkamai 6.93 str. – 6.97 str. Finansinė garantija yra visiškai atskiras teisinis institutas, kuris Civiliniame kodekse nėra tiesiogiai reglamentuotas, tačiau finansinė garantija yra labai gerai žinoma ir plačiai taikoma visos Europos Sąjungos komerciniuose santykiuose. Praktikoje finansinė garantija dar yra vadinama pirmojo pareikalavimo garantija.

Kaip savo suformuotoje praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, sutarčių laisvės principas leidžia šalims naudoti ir kitus, Civiliniame kodekse tiesiogiai nenustatytus prievolių užtikrinimo būdus. Vienas iš tokių Civiliniame kodekse tiesiogiai nenustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų ir yra finansinė garantija (pirmojo pareikalavimo garantija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-172/2007).

Finansinės garantijos esmė yra besąlyginis garantiją išdavusio asmens (garanto) įsipareigojimas sumokėti už skolininką garantijoje nurodytą sumą kreditoriui, pastarajam dėl to pirmą kartą kreipusis į garantą. Dėl to ši garantijos rūšis ir yra vadinama pirmojo pareikalavimo garantija. Įdomu tai, kad pagal finansinę garantiją kreditorius gali kreiptis į garantą ir reikalauti sumokėti garantijoje nustatytą pinigų sumą nepateikdamas jokių reikalavimo teisės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, o garantas negali atsisakyti išmokėti finansinėje garantijoje nurodytos pinigų sumos kreditoriui.

Taigi, pagal finansinę garantiją garantas užtikrina kreditoriui (užsakovui, prekių tiekėjui ar paslaugų teikėjuiį) jo turtinių interesų rizikos pagal pagrindinę sutartį apsaugą, kartu kreditorius siekia užsitikrinti pakankamai greitą galimų nuostolių pagal pagrindinę sutartį kompensavimą, dėl to garantas privalo išmokėti garantijos sumas per garantiniame rašte nurodytą terminą, jei tokio nėra – per protingai trumpą terminą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad finansinė garantija iš visų kitų prievolių užtikrinimo būdų yra pati palankiausia kreditoriui, nes užtikrina kreditoriaus itin greitą, patikimą bei efektyvų turtinių interesų rizikos apsaugą. Jei kreditoriaus interesus pagal su skolininku sudarytą sutartį užtikrina finansinė garantija, kreditoriaus patiriama sandorio šalies (skolininko) rizika yra praktiškai eliminuojama.

Finansinės garantijos ekonominis naudingumas skolininkui pasireiškia tuo, kad turint finansinę garantiją, skolininkas praktiškai eliminuoja savo paties patikimumo riziką, kas leidžia jam derėtis dėl itin palankių sutarties su kreditoriumi sąlygų. Analogiškai, ekonominis naudingumas kreditoriui pasireiškia galimybe itin greitai ir efektyviai užsitikrinti savo turtinių interesų apsaugą nuo skolininko keliamos rizikos. Galiausiai, ekonominis naudingumas garantui pasireiškia iš skolininko gaunama kaina už finansinės garantijos išdavimą.

Laidavimo draudimo ir finansinių garantijų santykis, probleminiai aspektai:

Taigi, aukščiau išdėstyti institutai, t.y. laidavimo draudimas ir finansinis garantavimas, abu yra skirti iš esmės tai pačiai problemai spręsti, t.y. užtikrinti sandorio šalies (skolininko), už kurią laiduojama ar garantuojama, patikimumą ir tokiu būdu suteikti kreditoriui patikimą prievolių įvykdymo užtikrinimą. Kita vertus, draudimo laidavimas ir finansinis garantavimas savo esme yra pakankamai skirtingi teisiniai institutai.

Pažymėtina, kad jei prievolė pagal laidavimo draudimo liudijimą yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, t.y. pagrindinė prievolė yra siejanti kreditorių ir skolininką, už kurį yra laiduojama, o laidavimas jau yra šalutinė prievolė, kuri yra priklausoma nuo pagrindinės prievolės. Taigi, nors laiduotojas pagal laidavimo draudimo sutartį atsako solidariai su pagrindinės prievolės skolininku, tačiau šiuo atveju laiduotojas (draudimo bendrovė) gali gintis teisme reikšdama kreditoriui atsikirtimus, susijusius su pagrindinę prievole, pvz. įrodinėdamas, kad skolininkas prievolę įvykdė tinkamai arba kad skolininkas prievolės neįvykdė dėl paties kreditoriaus kaltės, arba kitus atsikirtimus. Laidavimas taip pat pasibaigs, kai baigsis pagrindinė prievolė, už kurią buvo laiduojama. Savo ruožtu, finansinis garantavimas jau yra savarankiška prievolė, t.y. prievolė pagal finansinę garantiją išliks net ir tuo atveju, jei pagrindinė prievolė bus pasibaigusi (pvz. skolininkas bus bankrutavęs ir išregistruotas).

Nors teismų praktika tiek draudimo laidavimo, tiek finansinio garantavimo atveju yra dar pakankamai nesusiformavusi, vis dėlto būtų galima išskirti tokius pagrindinius šių teisinių institutų probleminius aspektus:

Laidavimo draudimo, kaip akcesorinės prievolės, statusas: šis laidavimo draudimo statusas sukelia vieną pakankamai įdomią problemą, kuri susijusi su tuo, kad laidavimas turėtų pasibaigti tuomet, kai baigiasi pagrindinė prievolė, už kurią laiduojama. Ir tokia pagrindinės prievolės pabaiga nebūtinai reikš pagrindinės prievolės tinkamą įvykdymą. Pagrindinė prievolė gali baigtis ir tuomet, kai skolininkas (juridinis asmuo) bankrutuoja ir dėl to yra likviduotas (CK 6.128 str. 3 d.). Taigi, remiantis tuo, būtų galima teigti, kad kai skolininkas bankrutuoja ir yra likviduojamas dėl bankroto, laidavimo draudimas taip pat pasibaigia. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokiu klausimu yra pateikęs savo išaiškinimą, kad tuo atveju, kai ieškinys teisme laiduotojui yra pareiškiamas dar iki tol, kol pagrindinės prievolės skolininkas  nebuvo likviduotas dėl bankroto ir išregistruotas, laidavimas nėra laikomas pasibaigusiu ir dėl to laiduotojo solidarioji atsakomybė išlieka (pvz. LAT 2013 m. vasario 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-33/2013).

Finansinės garantijos pagal pirmą pareikalavimą neįvykdymas: kaip buvo minėta aukščiau, subjektas, išdavęs finansinę garantiją (garantiją pagal pirmą pareikalavimą), garantijoje nustatytą pinigų sumą privalo sumokėti kreditoriui pagal pirmą jo pareikalavimą ir neturi jokios teisės reikšti jokių atsikirtimų. Tačiau tikrai ne visi garantai (garantijų davėjai) taip elgiasi. Nemaža dalis garantų, išdavusių finansinę garantiją, gavę kreditoriaus pareikalavimą, mokėti atsisako, ir dėl to vėliau bylinėjasi net iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo. Vis dėlto, toks atsisakymas vykdyti savo prievoles pagal finansinę garantiją gali sukelti tam tikrus, pačiam garantui pakankamai nemalonius padarinius. Jei garanto, išdavusio finansinę garantiją, prievolės dydis pagal finansinę garantiją yra apribotas finansinėje garantijoje nurodyta suma, tai jei garantas nepagrįstai atsisako vykdyti savo prievoles pagal išduotą finansinę garantiją,  tuomet garantas yra laikomas pažeidusiu savo prievolę ir yra atsakingas už visus dėl tokio pažeidimo kreditoriaus atsiradusius nuostolius, neapsiribojant garantijoje nurodyta suma (pvz. LAT 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-172/2007). Taigi, jei kreditorius įrodytų, kad dėl garanto atsisakymo įvykdyti prievolę pagal išduotą finansinę garantiją kreditorius patyrė ir papildomų nuostolių, garantui tektų atlyginti ir juos.

Nei šis straipsnis, nei bet kuri atskira šio straipsnio dalis nėra ir negali būti laikoma ar traktuojama kaip teisinė konsultacija. Tinkama ir kvalifikuota teisinė konsultacija gali būti suteikiama tik tinkamai ir išsamiai įvertinus visas reikšmingas kiekvieno konkretaus atvejo faktines aplinkybes. Norėdami kreiptis dėl teisinės konsultacijos, susisiekite elektroniniu paštu info@vanhara.lt arba telefonu +37060419315.